Kokios jūsų vaikystės nuoskaudos

o as su sese daznai gaudovame nuo mamos dirzo, nes mes nuolat ka nors iskresdavom , tai buvom lupdamos uz reikala Bet kartais budavo taip skaudu, kai maldavom mamos nemusti, o ji vistiek muse Bet suprantu mama, nes ji augino mus viena , ir jai tikrai buvo nelengva, o dar mes tokios padauzos buvom, kaip bernai Bet savo vaiko niekada nemusiu, tik kartais duodu nestipriai su ranka per uzpakali, kai kantrybe jau bagesi

mane tai kartais mušdavo, bet aš specialiai tylėdavau ir neverkdavau. Tėvams buvo baisiai pikta. Tai tada sugalvojo statyti į kampą. Kartą net į laiptinę išvarė stovėti. Buvo baisiai nesmagu. Nežinau ką pridirbau, bet atsikalbinėt tai labai mėgdavau.

Mano nuskauda,berods,skaudesne uz dirza pasilikus atminti .Mama megdavo visus girti isskyrus savus vaikus.Kiti buvo palkusnesni,geresni,grazesni.O mes visad niekam tikusios tingines,neklauzados ir t.t..Kaip dabar pamenu ta diena kai sededama antro musu namo auksto kalidoriui klausiaus kaip mama eilini kart skundes savo draugei,kokia as bloga,o si pasake;Nunuodink tokia bacila,ka cia terliojies....Rasau,ir dabar dar sirdi toks negerumas.Mama kaip ir pateisinu,jai sunku buvo.Anksti nasle tapo ir viena mane augino,bet ta moteri...Pykcio nelaikau,bet savo vaiko gyvenime,bent jau kitu zmoniu akivaizdoj nepeiksiu.Tai va,noriu pasakyti,kad zodziai kita kart skaudesni uz skaudziaussia dirza..

Man tai didziausia nuoskauda likusi kai budama 4 ar 5 metu norejau is seneles pareiti namo, ilgai ieskojau kelio, jo neradusi grizau i seneles namus ir palindusi po savo lovyte uzmigau. Kai prabudau buvo jau suteme, senele mane pamaciusi su ranka plojo per nugara, man neisriedejo nei viena asara(buvau labai uzsispyrusi), taciau apmauda nuryjau jos nagus dar ir siandien jauciu, nors ir suprantu kodel ji taip pasielge, giliai sirdyje nuoskauda visgi liko. Ir tegu as prasmegsiu skradziai zeme jei kada pakelsiu pries savo vaika ranka. Dar viena nuoskauda ta, kad tevai niekada neklausdavo mano nuomones, jie mano gyvenima tvarke taip kaip jiems to norejosi, nesvarbu as noriu to ar nenoriu, jie taip nusprende ir taskas. Net ir drabuzius pirkdavo manes net nepaklause. Tad savo dukrai suteikiau visiska apsisprendimo laisve.

As pastoviai "draugaudavau" su zirniais kampe viena diena tiksliau nakti mane paklupde pamenu ir neleido net miegot, nepamenu uz ka taip bet aisku as visvien susiraiciau ant kilimuko ir luzau...ir dar vienas skaudziausias atsiminimas kai buvau paaugle (14-15m.) grizau is alaus sventes 2val. pasirodo veliau (nors susutarta buvo ir as is idejos nevelabvau) ir tevas su suns pavadeliu mane prilupo... melyni dryziai buvo ant viso kuno... tada nieko nesakiau mamai jos mat nebuvo ta vakara, kt diena paprasiau pinigu ir isejau atseit i gimtadieni, o is tikro pabegau is namu ir taip 4d. slapsciausi labiausiai gaila buvo mamos nes kai grizau ji buvo leisgive dabar kai prisimenu tai bet man tai irgi skaudejo uz ka taip ziauriai reikejo... klaida padariau kad nepasakiau mamai...kai grizau ji atsigavus taip tevui dave velniu!!!

Nu žinot mergaitės - jūsų prisiminimai kaip iš siaubo filmų Neabejoju, kad ir dabar dažnoj šeimoj vaikai skriaudžiami, deja Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - po tokių nuoskaudų su savo vaikais taip nesielgiam

na nzn kaip paasikint...siaip turejau labai gera ir smagia vaikyste, nuostabus tevai...gaudavau aisku pylos, bet kita diena vel savo darydavau...kaip sakant pati priversdavau...bet yra toks pas mane dalykas ir net nzn ka tai reiskia...pastoviai kaip einu pro lopseli, kuri lankiau budama mazute...atsiranda burnoj toks keistas skonis ir lyg kvapas ir pries akis matau ziema, varnu karksejimas ir melynos darzelio durys su didele rankena ir pailgu langu...ir tevams pastoviai tai pasakoju, jie sako nzn ka tai galetu reiksti...ir pati nesuvokiu...reiketu hipnozes budu issiaiskint...gal man kas yra nutike, kodel daugiau nieko nepamenu...

kai jau prisidirbdavau bijodavau eit namo, tai kurdavau ivairias istorijas, kodel taip atsitiko...ir namie jau pasiimdavau savo kruva knygu, kurios jau simta kartu buvo perskaitytos, is stodavau i kampa...

viena karta mama liepe grietines nupirkt, tai nusipirkau saulegrazu ir pamelavau kad nebuvo grietines, tai mama liepe eit grazint tas saulegrazas ir parnest pinigus...ot geda buvo...tai pirmai pasitaikiusiai moteriai pasiuliau ir nupirko, neatsimenu ka jai sakiau...

viena is nuoskaudu, kai su sese valgem ir ji mane isnervavo, nors ji kalta buvo, mama su saukstu man dave per kakta...tada labai uzpykau ir nevalgiau...ir nekalbejau...vakare atvaziavo draugai tevu, tai girdejau, kai mama guodesi, kad be reikalo ji taip su manim apsielge ir jai labai negera pries mane...tai atleidau jai ir ramiai uzmigau...


labai myliu savo tevus

Manes nelupdavo ir leisdavo daryti ka nori...leisdavo net nevalgyt kai nenoredavau...buvau tikra tevu lepunele.tuo tarpu sese pavydedavo nes ja auklejo labai griestai!Todel ir dabar esam kaip zeme ir dangus,manau auklejimas tai itakojo..

Man tai labai skaudu ir dabar prisiminti. Lupdavo labai stipriai, su diržu, šokdyne, arba rykšte kurią dar turėdavom su broliu patys išssirinkti kartais ir apsisysiodavom tik neatsimenu iš baimės ar iš skausmo. Nuo rykštės tai ir kruvinos vietos likdavo.. Nu dori vaikai užaugom, bet kažin ar dėl tokio auklėjimo būdo. Nežinau kažkaip kai prisimenu tai nupurto, niekam to nelinkėčiau ir mano vaikai to niekada nepatirs. Tikrai Dabar santykiai su tėvais geri, bet tai nereiškia kad atleidau už tai ir kad kada nors atleisiu. Man tai taip žiauru prisiminti..

Na aš irgi iš tų, kurių nemušė diržais, tačiau žodžiai ir veiksmai paliko gilų randą mano sieloje ir po šiai dienai santykiai su tėveliais komplikuoti...

Buvau pavyzdingas vaikas, niekada nieko blogo neiškrėsdavau, nei vaikystėje, nei paauglystėjė... Tačiau tėvelis visą laiką ujo, tikrąja ta žodžio prasme. Auklėjimo metodai- kaip kariuomenėje, pasakiau keltis į darželį, vadinasi aš strykt iš lovos kaip kareivis, jei ne- klyksmai, rėkimai, kol apsysisioju iš baimės... visada buvau nevala, tinginė, nepadedanti tvarkytis. Būdavo, sutvarkau, išplaunu kmbarius, tevai grįžta iš darbo, paima baltą servetėlę ir braukia per grindis... Tai koks čia plovimas, matai kiek purvo, ir vėl aprėkimas ir iškoliojimas visokiais žodžiais...Pirmą kartą dariau tėveliui vakarienę, paragavo, neskanu- prie mano akių į šiukšlinę... O paskui stebedavosi abu, ko vengiu virtuvės ir namų ruošos, ir dabar tai yra mano labiausiai neapkenčiama veikla... Tėvelis apstoviai visiems skųsdavosi manimi, kokia aš bloga, tinginė, nevala... Man girdint, negirdint, nesvarbu...

O labiausiai tėveliai "pasižymėjo" paauglystėje, kai draudė bendrauti ne tik su vaikinais, draugais, bet ir su draugėmis... Stengiausi iš visų jėgų, bet vis dažniau nepavykdavo pritapti... užaugo antsvoris, anksti brendau, tėvelis dažnai pašiepdavo...Rezultatas- užaugau žiauriai nepasitikinti savimi, niekada neturėjau laimingo meilės romano ir net mano santuoka nėra laiminga... Regis, padariau klaidingą pasirinkimą....

O baisiausia, kad mano jaunesnei sesutei absoliučiai nieko panašaus nebuvo, nei jos ujo, nei jos barė, nei jai tvarkytis ir valgį ruošt liepė, nei jai su žmonėm bendrauti trugdė.. Esam sesės panašios tik balsu.. Laimingesne daug jinai, nepavydžiu, ne, mes gerai sutariame ir net džiaugiuosi, kad jai nereikįjo to kaip man ištverti. Bet tėvelių savo suprast ir šiandien neįstengiu... Bandau ieškot tokio elgesio priežasčių jų vaikystėje, jų šeimoje... Lyg ir matosi, kad tėvelio tėvas, amžiną atilsį dabar, irgi taip vaikus auklėjo. Bet dažniausiai tada užaugę vaikai pasimoko ir taip su savo vaikaisnnebesielgia... Nu nežinau, aš su savo vaikais niekada taip nesielgsiu. Kai tėveliai vaikui tampa pirmu priešu, apie kokią šeimą galima kalbėti? Žodžiu, išsiplėčiau, skaudu man dėl to

Mano vaikysts nuoskaudos teisybę pasakius viską atsimenu arba baisiai juokinga arba gėda. Tas kas juokinga tai visi tie blynai ir bausmės. Mes augom su 1metais 9mėn vyresniu broliu ir šunybių oi kiek prikrėsdavom, blynų aišku gaugavom, bet kažkaip visada žinojom, kad tėvai mus myli ir niekad nebuvo kilęs joks neapykantos jkausmass, na gal būdavo pikta, bet manau toks pyktis sveikas.
o dalykai dėl ko gėda, tai yra dalykai kurriu neleido ir dabar esu už tai dėkinga. Teisybę pasakius labai norėčiau galėti taip išauklėti savus vaikus.

Skaitau dabar ir kažkaip baisu daros, skaudu u-ž kitus žmones ir jų patirtis. Ir įdomu kaip skiriasi jų elgesys su savais vaikasi. Ar iš tiesų, kaip pagal vieną teoriją, visi su savais vaikais elgiasi kaip jų tėvai elgdavosi?

Aš tai neatsimenu, kad būčiau mušama. Ai, tiesa buvo gal pora atveju, bet, matyt, buvau per maža, tai nepamenu už ką gavau, tai ir pykt negaliu. Skaudžiausi atsiminimai iš vaikystės, tai tėvų neištesėti pažadai ir amžini kaltinimai man, nors ne aš prisidirbdavau.
Labiausiai įsiminė du pažadų netesėjimo atvejai. Jei dar pamenat, kažkada Vingio parke buvo atrakcionai, aš juos atip mėgau... Na ir vieną dieną mama man prižadėjo šeštadienį ten nuvažiuot, bet mes ten nenuvažiavom nei tą nei kitą šeštadienį, nei kitą mėnesį, NIEKADA... Antras atvejis buvo kiek vėliau, man jau buvo gal 14 metų. Čia reikėtų pažymėti, jog aš nuo vaikystės vaikščiojau tik su kelnėm (tiesiog buvau tokia padauža, kad sijonas man būtų baisiai nepatogus rūbas, o be to aš turiu vyresnį brolį, tai nešiojau jo rūbus). Na galiausiai man nusibodo ir užsinorėjau sijono, nuvažiavom i parduotuvę, o ten buvo tik vienas man patinkantis ir tik toks kaip sarafanas, na bet aš panelė nemažo ūgio, tai gavosi, kad atsisėdus jau ir užpakalis beveik pasimatydavo (po to paaugau dar gerus 15 cm. tai jau ir stovint matytųsi ). Na man gražu iki negaliu, o mama vis burbėjo ir burbėjo, kad negerai, bet prižadėjo, kad kitą dieną paieškosim kito, kuris labiau tiks. Ir va kitą dieną ji man pasako, kad nepirks man sijono, nes aš vis tiek jo nenešiosiu... Tai va norą nešiot sijonus atmušė visam gyvenimui...
O baisiausia, kad visą vaikyste man kuo nors kaltino... Turiu 6 metais vyresnį brolį, tai nesvarbu kas iš mūsų ka padarydavo vis tiek kalta buvau aš. Pirmas toks atsiminimas tai iš labai ankstyvos vaikystės, kai mes su broliu valgėm manų košę ir jis, "protinguolis", mano galva su ranka palenkė ir aš "nusiprausiau" košėje. Ir ką, mama pradėjo rėkt kam aš išsitepliojau koše...
Jei būdavo brolio eilė plauti indus, o jis to nepadarydavo tai iš mamos tik ir girdėjau "man neįdomu kieno eilė, bet TU neišplovei"...
Dar gi brolis turėjo įprotį priklijuot kramtoškę prie medinės fotelio dalies. Aš npriklijavau nei vienos, bet gavau už KIEKVIENĄ, kurią pastebėdavo tėvai
Na ir dar buvo toks atvejis, kai tėvai per blatą gavo tokius kelis labai krūtus plastmasinius penalus su visais pieštukais, etc. bėda tik ta, kad labai jau jie lengvai dūždavo. Tėvai juos pasidėjo maždaug kam nors padovanot (nu irgi logikatais laikais buvo, geriau kam nors padovanot, nei savo vaikams gerą daiktą duot...). Na taip, vieną aš sudaužiau, gavau ilgą moralą, bet čia negaliu pykt. Kas sudaužė antrą aš neįsivaizduoju, bet kliuvo ir vėl man ir dar dvigubai, nes "melavau", kad ne aš tai padariau....
Žodžiu, man lengviau būdavo prisiimt visų kaltes nei įrodinėt, kad aš kažko nedariau, nes gaudavau dar ir už melą (nors sakydavau gryną tiesą)...
Na ir baisiasia, kad mane visada lygino su broliu, maždaug, koks jis tvarkingas (tai aš tuomet tyčia žaislus išmėtydavau), kaip jis daug knygų skaito (tai aš tyčia neskaičiau, o kieme su draugais bėgiojau ir galiausiai į sportą patraukiau) ir t.t. Gavosi taip kad pasiskirstėm vaidmenim, jis buvo gerutis, o aš velnių privalgius Na bet mes iki šiol tokie, jis toks tylus ramus ir liko, o aš tai pasiutus
Oi, nu aš ir užsivedžiau, bet tikrai susikaupė... Va ir dabar sakau, kad savo vaikams (kai tokių turėsiu) nežadėsiu ko negalėsiu ištesėt, nerėksiu ant jų už kiekvieną smulkmeną ir nekaltinsiu dėl visų pasaulio nelaimių, o kaip ten bus pažiūrėsim.