Manęs nėra mušę, tačiau kiekvienas neišpildytas mano noras man atrodydavo kaip didžiausia nuoskauda už kurią prisiekdavau niekada neatleisti 
o jei kalbant rimčiau, tai buvo mamos žodžiai, kurie mane labai užgavo. Reikėtų pradėti nuo to, kad paauglystėj labai sustambėjau, taip liko iki šiol(paveldėta iš senelio). Taigi, per ilgus ieškojimus radau pusseserės vestuvėms gražią suknelę, tokią, apie kurią ilgai svajojau. Sau atrodžiau labai graži, tokia panelė(man buvo 16 metų), apsivilkau, laukiu mamos grįžtančios iš darbo, kad pagirtų, o ji tik tėškė "kaip tu atrodai, visi lašiniai išvirtę, nusiimk greit, tokios storos kaip tu trumpas sukneles pamiršt turi" 
o jei kalbant rimčiau, tai buvo mamos žodžiai, kurie mane labai užgavo. Reikėtų pradėti nuo to, kad paauglystėj labai sustambėjau, taip liko iki šiol(paveldėta iš senelio). Taigi, per ilgus ieškojimus radau pusseserės vestuvėms gražią suknelę, tokią, apie kurią ilgai svajojau. Sau atrodžiau labai graži, tokia panelė(man buvo 16 metų), apsivilkau, laukiu mamos grįžtančios iš darbo, kad pagirtų, o ji tik tėškė "kaip tu atrodai, visi lašiniai išvirtę, nusiimk greit, tokios storos kaip tu trumpas sukneles pamiršt turi"
QUOTE(Loranija @ 2013 07 13, 18:53)
apsivilkau, laukiu mamos grįžtančios iš darbo, kad pagirtų, o ji tik tėškė "kaip tu atrodai, visi lašiniai išvirtę, nusiimk greit, tokios storos kaip tu trumpas sukneles pamiršt turi"
ziaurokai pasakyta
bet tokie zoziai tikrai palieka nuoskauda sirdy 
O jei kam įdomu, vis tiek ėjau į vestuves su ta suknele 
ir atrodžiau sau gražesnė už nuotaką 
ir atrodžiau sau gražesnė už nuotaką
Manęs vaikystėje nemušė ir aš savo vaikų nemušu,esu griežtai prieš. 
Manau,kad jeigu vaiką primuši tai jis bus tik blogesnis,nes supyks ant tėvų ir norės atkeršyti. Manau,kad jeigu vaikas padarė ką nors blogo,su juo reikia pasikalbėti,paklausti kodėl jis taip padarė ir paaiškinti,kad taip daryti negalima. Net jeigu tai ir nepadeda, mušti vis tiek negalima,nes bus tik blogiau,galų gale vaikas išsiugdys neapykantą tėvams.
Sakoma,kad jeigu primuši vaiką,tai "jis bijos ir taip nebedarys", o jeigu taip ir būtų,tai vaikas neturi savo tėvų bijoti,jis turi juos mylėti. Ir manau,kad jeigu vaikui atsitiks bėda,jis tikrai nenorės eiti pasiguosti ir paklausti patarimo pas tėvus,jeigu jų bijo.
Manau,kad jeigu vaiką primuši tai jis bus tik blogesnis,nes supyks ant tėvų ir norės atkeršyti. Manau,kad jeigu vaikas padarė ką nors blogo,su juo reikia pasikalbėti,paklausti kodėl jis taip padarė ir paaiškinti,kad taip daryti negalima. Net jeigu tai ir nepadeda, mušti vis tiek negalima,nes bus tik blogiau,galų gale vaikas išsiugdys neapykantą tėvams. Sakoma,kad jeigu primuši vaiką,tai "jis bijos ir taip nebedarys", o jeigu taip ir būtų,tai vaikas neturi savo tėvų bijoti,jis turi juos mylėti. Ir manau,kad jeigu vaikui atsitiks bėda,jis tikrai nenorės eiti pasiguosti ir paklausti patarimo pas tėvus,jeigu jų bijo.
O mane mažą mušdavo. Su rykšte, diržu, bet kad ir bjauri būdavau kiek prisimenu. 
, būdavo netgi ir už ką. Na, savo vaikų nemušiau niekada ir nemušiu, esu kategoriškai PRIEŠ.
, būdavo netgi ir už ką. Na, savo vaikų nemušiau niekada ir nemušiu, esu kategoriškai PRIEŠ.
Mane ir mano seseris vaiksyteje dirzu auklejo tevas. nekesdavau jo uz tai, nes gaudavom kartais atrodo uz nieka. Pvz viena karta turejau sutvarkyti rubus spintoje, viska issiverciau ir belankstydama rubus uzmigau. Uz tai gavau skaudziai nuo tevo. nezinau kiek man metu galejo but, gal 10... O juk nieko blogo nepadariau. Ir dabar jis toks, pagrindine problema - alkoholis. Uztat mamyte mano auksas. kai buvom mazos, tai nei su ranka negaudavom, o kai jau paaugles buvom, ir kai ko prisidirbdavom, tai mama sakydavo - reiktu duot i kaili tau, bet kad geda jau tokia didele must 
tai taip ir negaudavom.
Ir jei dabar savo vaikui ranka per uzpakali uznesu, geda pries save pasidaro, kad taip elgiuos...
tai taip ir negaudavom.Ir jei dabar savo vaikui ranka per uzpakali uznesu, geda pries save pasidaro, kad taip elgiuos...
Manęs diržu neauklėjo. Buvau ganėtinai paklusni mergaitė. Vienitelį kartą tėtė lengvai škepštelėjo per užpakalį, kai žaidžiau su degtukais už ūkinio pastato.
QUOTE(Erikamamukas @ 2013 08 15, 02:32)
O mane mažą mušdavo. Su rykšte, diržu, bet kad ir bjauri būdavau kiek prisimenu. , būdavo netgi ir už ką. Na, savo vaikų nemušiau niekada ir nemušiu, esu kategoriškai PRIEŠ.
, būdavo netgi ir už ką. Na, savo vaikų nemušiau niekada ir nemušiu, esu kategoriškai PRIEŠ.Nelabai supratau: jums asmenybės susidvejinimas ar kaip? Nes jūsų žinutė čia ir pasisakymai pozityvaus ugdymo temoje - kardinaliai skiriasi.
Dėl mušimo. Vaikystėje esu kelis kartus gavusi diržo. Esu jaunesnė šeimoje, turiu 4m. vyresnę sesę. Ją auklėjo kur kas griežčiau, tėvas mušė diržu mažytę, gal nuo kokių 2 metų. Man, kaip jaunesnej, daugiau atleisdavo. Vaikystėje labai bijojau diržo, dažniausiai užtekdavo pagąsdinti. Atsimenu vieną kartą, kažką užsiožiavau, atsikalbinėjau, užrėkiau ant tėvo, tai pagrasino diržu ir tąkart jau gavau per užpakalį. Buvo gal kokie 4 metai. Nusivedė į kambarį, atsinešė rudą diržą, kiek atrodė, storą, liepė mautis kelnes. Tąkart buvau su suknele ir pėdkelnėm, bet bijojau prieštaraut, nusimoviau ir pėdkelnes, ir kelnaites. Pasiguldė ant fotelio atramos, pradėjo lupt per nuogą užpakalį. Rėkiau turbūt jau po pirmo kirčio, tai pasakė, kad, jei rėksiu, gausiu daugiau diržo. Atsimenu, kad mama būdavo namuose, lygino drabužius tame pačiame kambary, nesikišo. Daug neatsimenu, buvo ir kiti lupimai už ožius ir grąsinimai diržu.
Dar papasakosiu dėl sesers. Kaip jau sakiau, ji buvo labiau mušama. Dažniausiai žaisdavom kartu, prisidirbdavom abi, arba, aš kažką sulaužiau, o suversdavau ant jos. O mušė tik ją, kartais iki mėlynių. Man būdavo gėda, bet baimė nugalėdavo, kai ją lupo, tylėjau, nors buvau kalta. Tiksliai neatsimenu, bet gal kartais mušė abi, paeiliui. Žiūrėjau, kaip ją muša tarsi suparalyžuota, bijojau užstoti. Kartą po mušimo sesuo sako- Matai mėlynes ant kojų? Tai dėl tavo kaltės aš sumušta?! Žinojau, kad kalta aš, bet pasakyti tėvams bijojau. Mokyklos laikais jau nebemušė, bet gąsdino, kad gausiu diržo dėl blogų pažymių iš matiekos. Dar atsimenu, su sese žaidėm, šaukėm ir bėgiojom, tėvas atnešė diržą ir pakabino ant kėdės. Paklausiau, kam jis. Atsakė- nes buvot negeros, neklausėt. Nusiraminom ir tąkart negavom lupt.
Dabar, kai esu suaugusi, pastebiu, kad kartais noriu gauti diržu per nuogą užpakalį, būtent diržu, kaip vaikystėj, bet jau ne nuo tėvo. Kai turėjau partnerį, nedrįsau jam to pasakyti, nes bijojau, kad smarkiai sumuš. Pati vaikų kol kas neturiu, bet manau, už tikrai didelius nusižengimus ar nevaldomus ožius paragaus diržiuko. Lupčiau tam, kad sugėdint, pagąsdint, nenoriu mušti iki žymių, mėlynių.
Gaudavau vaikystėje diržo, bet, kadangi gaudavau tik tada, kai labai prisidirbdavau ir po keleto įspėjimų, tai nuoskaudų neturiu, nes išties paklusdavau tik po luptelėjimo diržu, ir tik, kai tėvas lupteldėvo, nes mamos luptelėjimas neskaudėdavo. Aš jau nuo antros klasės begdavau iš pamokų ir meluodavau mokytojoms, kad mama leido neiti arba, kad sirgau, vesdavausi namo įvairius neaiškaus plauko kiemo vaikėzus (mes gyvenom pasiturimai, tai tėvai namuose turėjo ir visokių gėrimų, ir juvelyrinių dirbinių ir t.t.), tėvai nupirkdavo dviratį pvz., o aš lengvai leidavau juo naudotis bet kam mainai į kokį šūdelį, tai tėvas po to ieškodavo kur tas dviratis, ir iš ko jį paimti, kurdavau lauželius vonioje ir kepdavau ala ant laužo ką nors ir t.t.
Ant tėvų labiausiai pykstu, kad neleisdavo skaityti knygų naktimis (mano silpnos akys) - bardavosi ir vydavo miegot, tai tekdavo skaityti paslapčiomis tualete, vonioje ar įlindus į patalynės dėžę.
