romantiškiausias vakaras - Romantiškiausias mano gyvenimo vakaras...

Jau eidama miegot žinojau, kas ryt nutiks. Ne todėl, kad tu nemoki nuslept, bet todėl, kad mus nuo pat pradžiu sieja kažkoks keistas ryšys. Tu visada žinai mano nuotaikas, norus, mintis, niekada nieko nepavyksta man nuo taves nuslept, o aš taip pat visada žinau ką tu galvoji ir jauti... Bet tik ne šį kartą, aš tau net dabar nedrįstu pasakyt, kad aš žinojau kas nutiks sekančią dieną.
Tą vakarą labai ilgai kalbėjomės, apie viską...
Kaip kas vakarą mane prieš miegą pabučiavai ir nugarytę paglostei... Tik užmigt man nelabai sekės, vis galvojau negi tai jau įvyks ryt... Jau kelias savaites, budama viena namie bandau ieškoti įkalčių, kad tai įvyks artimiausiu metu, bet nerandu... Ir šį vakarą neradau... Taip bijau, kad klystų, nors niekada nesu klydus dėl tavęs...
Ryte kaip visada išskubi į darbą, bet nepamiršti manęs pažadint, nes aš tokia miegalė, jei ne tu į darbą tikrai neatsikelčiau...
Skambinu tau per pietus, tu sakai, kad negrįši, labai daug darbų turi. Nuliūdau labai. Na tiek to, grįžtu namo, ir eilinį kartą bandau surast įkalčių, deja nesėkmingai ir vėl. na negi aš klystu, nenoriu patikėt...
Grįštu į darbą, bet visai nesidirba... Esu labai užsisvajojus, vis tikrinu messengeri, noriu su tavim pasilabint, bet tavęs nėra...
Šiaip ne taip ateina 17 valanda, ir aš galiu lėkt namo. Dažniausiai tu grįžti namo anksčiau už mane, o šiandien tai tikrai tikėjau, kad jau lauksi manęs... Deja, namie tylu tylu, nė gyvos dvasios... Skambinu tau daug kartų, o tu neatsakai, jau tikrai pradedu abejot savo subebėjimais skaityt tavo mintis. Nekantrauju, pergyvenu, šiurpuliukai laksto po visą kūną. Išgirstu kaip rakini duris, einu tave pasitikt, o tu tik pasakai „varom kur nors pavalgyt, išalkau...“ Kažkoks keistas esi. Na galvoju tiek to varom.
Lauke sninga tokiom didelėm snaigėm, kelio beveik nesimato... Bet taip gražu....Matau, kad išvažiuojam iš miesto, o kur važiuojam nedrįstu paklaust, bijau kad išsiduosiu, kad suprantu kas gali tuoj įvykt. Tu taip pat nelabai kalbus, paleidi garsiai muzika, kad nereiktų kalbėt ir man aiškint kur važiuojam... Po kiek laiko, pasakai kad vaziuosim dar apie pusvalandi, nes nori nusivežt mane į „vieną vietelę“. Aš jau turiu įtarimą kur mes važiuojam...Aišku neklydau. Tai tokia įpatinga vietą, kur esam buvę tik kartą, kai buvo mūsų pirmas kaip jau tikros poros pasimatymas...
Kuo toliau, tuo smarkiau sninga, beveik pūga prasidėjo, o kelias tolimas...
Pagaliau atvažiavom, neklydau, tai tikrai ta mūsų užeigėlė...Tokia jauki, nedidelė, o žvakių šviesoje tokia romantiška. Įeinu į vidų, o ten nei gyvos dvasios, nėra žmonių visiškai...
Žengiu dar žingsnį, o ten visur rožių žiedlapiai, jų daug daug daug...o žvakių dar daugiau....Atsisėdame, o tu toks tylus, kaip niekada gyvenime. Bandai užvest kalbą bet nelabai išeina...O aš irgi gera gyvatė, tyliu, akim tik klapsiu ir sypsaus. Atnesa sampano dvi taures, bet juk tu niekada negeri sampano! Paėmi šampano taure ir atsisėdi šalia...vis dar tylus... paduodi man lapelį, o ten eilėraštis, kurį tu pats man parašei... skaitau, ir pradeda ašaros byrėt, o kai pakeliu akis, tu jau išsitraukęs ziedeli ant keliu atsiklaupes klausi „tekėsi už manęs?“ Negaliu ištart nei žodžio ašaros byra kaip pupos, tai aš tik galva linkteliu daug kartu...
Sėdėjom dar ilgai žvakiu šviesoje, planavom ateity, buvome tokie laimingi...
ir vis dėl to neklydau, pasirodo tikrai subegu skaityt tavo mintis ....

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis