Pasirinkau aš kažkada rusų tai ir vargstu su ja. NU nemano kalba man ji nepatinka. Gaila,kad kažkada pasirinkdama kalbą nepasarinkau Vokiečių būtų buvę žymiai geriau O šiaip manau čia vaiko reikalas ir neturėtų būti taip, kad vaiką spaustų mokintis kokios rusų,nes patys tėvai kalba atseit jie padės ir t.t Nesąmonė. Aš laikausi tokios nuomonės, kad vaikas turi pats pasirinkti kokios kalbos jis nori, nes jam reikės vienos ar kitos kalbos o ne tėvams
As pasirinkau vokieciu,bet dabar noreciau prancuzu
QUOTE(El Mar @ 2008 05 14, 11:04)
Aš laikausi tokios nuomonės, kad vaikas turi pats pasirinkti kokios kalbos jis nori, nes jam reikės vienos ar kitos kalbos o ne tėvams
Nemanau, kad penktokas galėtų pats nuspręsti, kokios kalbos jam labiausiai prireiks ateityje. Net ir tėvams ta ateitis yra neaiški, o ką jau kalbėti apie vaiką. Žinoma, su vaiku reikia apie tai pakalbėti, nurodyti kiekvienos kalbos privalumus ir trūkumus, ir vaikas tėvų pastūmėtas dažniausiai pasirinks, kas tėvams priimtiniausia .
QUOTE(Moon @ 2008 05 14, 14:39)
Nemanau, kad penktokas galėtų pats nuspręsti, kokios kalbos jam labiausiai prireiks ateityje. Net ir tėvams ta ateitis yra neaiški, o ką jau kalbėti apie vaiką. Žinoma, su vaiku reikia apie tai pakalbėti, nurodyti kiekvienos kalbos privalumus ir trūkumus, ir vaikas tėvų pastūmėtas dažniausiai pasirinks, kas tėvams priimtiniausia .
Dėl to kad penktokas ne visai gali suprasti kalbų reikšmę ir kokių jam jų reikės ateityje - tiesa. Bet tėvai taipogi to nežino, nes kai baigsis dvylikta klasė vaikas pasirinks savo kelią ir į tėvų anksčiau numatytus variantus gal net nekreips dėmesio.
O štai dėl pasakymo, kad vaikas pasirinks kas tėvams priimtiniausia - labai nepritariu Man pačiai ir tėvai, ir seneliai, ir net kai kurie klasiokai sakė rinktis rusų kalbą. O aš vistiek pasirinkau prancūzų Nerūpėjo man nei jų gundymai, kad bus lengviau mokytis, nes jie padės, nei sakymai, kad neturiėsiu aš kur dėtis su ta prancūzų. Tiesą sakant vėliau galvojau, kad paprasčiausiai iš principo imsiu ir pasirinksiu prancūzų, nes tai mano gyvenimas ir aš su juo darau ką noriu (lengvas maištas ).
Dabar galvoju, kad 11 klasėj pasirinksiu dar ir rusų. Manau, kad ją bus lengviau mokytis nei prancūzų, nes tada tai tikrai galės padėti tėvai, o ir galima filmų susirasti rusų kalba, kad ją greičiau pralavinti.
Mmm, kaip gražu, kai tėveliai rūpinasi vaikų ateitimi... Bet mokytis tai pačiam vaikui gi reikės. Dėl to gal tegu tai jo pasirinkimas būna. Aišku, kartu pasvarsčius ir būtinai pasidomėjus, kokia situacija su kalbų mokytojais konkrečioje mokykloje. Niekam ne paslaptis, kad blogas mokytojas atmuš bet kokią meilę vienai ar kitai kalbai. Be to man labai optimistiškai skamba rusų klasikų skaitymas, jeigu septintoje klasėje paprastai dar vis mokomasi pagrindų... . Kas be ko, kuo daugiau kalbų - tuo geriau. Svarbu, kad būtų mokomasi su ūpu... Manau, svarbu, kad vaikas matytų, kur ta kalba naudojama realiame gyvenime: čia tie argumentai su ES parlamentu vargu ar veiktų... Taigi, svarbu į kokias šalis orientuojasi šeima, kurios kultūros artimiausios: rytai - vakarai...
Aš pasirinkau prancūzų ir tuo labai džiaugiuosi , kolkas nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokykloje būtų išmokęs rusų kalbą. Visi arba nuėjo jau kieme pramokę ir į priekį nepasistūmėjo, arba taip ir liko nieko nemokėdami, o namų darbus už juos darydavo tėvai
QUOTE(F=ma @ 2008 07 10, 18:49)
Aš pasirinkau prancūzų ir tuo labai džiaugiuosi , kolkas nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokykloje būtų išmokęs rusų kalbą. Visi arba nuėjo jau kieme pramokę ir į priekį nepasistūmėjo, arba taip ir liko nieko nemokėdami, o namų darbus už juos darydavo tėvai
Pasirašau po kiekvienu tavo žodžiu. Pamilau prancūzų kalbą, nors mokytis nėra lengva. Nė kiek nesigailiu dėl savo pasirinkimo
QUOTE(F=ma @ 2008 07 10, 18:49)
Aš pasirinkau prancūzų ir tuo labai džiaugiuosi , kolkas nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris mokykloje būtų išmokęs rusų kalbą. Visi arba nuėjo jau kieme pramokę ir į priekį nepasistūmėjo, arba taip ir liko nieko nemokėdami, o namų darbus už juos darydavo tėvai
O aš dukrai įsiūliau mokytis prancūzų kalbą ir labai gailiuosi , ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis . Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki?
QUOTE(Tweety @ 2008 07 11, 11:58)
O aš dukrai įsiūliau mokytis prancūzų kalbą ir labai gailiuosi , ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis . Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki?
Na, šiaip jau, panaši į anglų. Lengva labai nėra, bet... Nepasakyčiau, kad labai sunku, juolab mokykloj 2 pamokos į savaitę, antra užsienio kalba mokoma truputį pro pirštus (dažniausiai), tad gal todėl sunkoka. O gal mokytoja nesugeba išaiškint? Tik dukrai problemos su ta kalba, ar visai klasei taip?
QUOTE(Ašaros lietuje @ 2008 07 11, 12:23)
Na, šiaip jau, panaši į anglų. Lengva labai nėra, bet... Nepasakyčiau, kad labai sunku, juolab mokykloj 2 pamokos į savaitę, antra užsienio kalba mokoma truputį pro pirštus (dažniausiai), tad gal todėl sunkoka. O gal mokytoja nesugeba išaiškint? Tik dukrai problemos su ta kalba, ar visai klasei taip?
Mokytojos žodžiais, tai yra ir gerai besimokančių. Man atrodo, kad jai reikėtų daugiau pastangų įdėti, o dabar visa problema ta, kad net negaliu patikrinti, ko ji nemoka ir kodėl nemoka? O gal tiesiog mokytoja nepatinka ir todėl per mažai dėmesio tam skiria. Žodžiu, dabar nieko nepakeisi, bet pati gailiuosi įkyriai patarinėjusi dukrai rinktis prancūzų
QUOTE(Tweety @ 2008 07 11, 10:58)
O aš dukrai įsiūliau mokytis prancūzų kalbą ir labai gailiuosi , ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis . Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki?
Teisingai padarėt . Žinoma, gal jūsų dukrai ji tiesiog netinka. Kaip kad aš mokiausi rusų kalbos, universitete prisidėjo lenkų, skaičiau storiausias knygas, kalbėjau, rašiau analizes, bet nekenčiau. Po mokslų šitos kalbos beveik dingo iš gyvenimo ir galvos. Nepatinka man bendrauti slavų kalbomis. Ir apskritai girdėti jas nepatinka. O po prancūzų kalbos, italų ir lotynų savaime prilipo .
Prancūzų kalba nėra lengva ir į anglų tikrai nepanaši, tačiau ar pradėti mokytis naują kalbą išvis yra lengva? Aš sakau: anglų kalba nieko nenustebinsi, o prancūzų kalbos mokėjimas ir moksluose, ir darbe yra tik pranašumas .
QUOTE(Tweety @ 2008 07 11, 10:58)
O aš dukrai įsiūliau mokytis prancūzų kalbą ir labai gailiuosi , ir kuo toliau, tuo labiau, nes nieko negaliu padėti, mokytųsi rusų, būtų kitas reikalas, o dabar visiška neviltis . Nors anglų jai sekasi labai gerai, padėti visai nereikia, prancūzų - atvirkščiai. Sakykite, ką ta prancūzų iš tiesų tokia sunki?
Pabandykite į prancūzų kalbos kursus, ar būrelį dukrą užrašyt, gal jai patiks ir išlygins spragas. Pati lankiau tiek anglų, tiek prancūzų kursus ir būrelį LVJC, tai ir smagiai laiką praleisdavau ir kalbas pramokau O kas jai sunkiau sekasi, žodžių neišmoksta? O padėt tai galit, juk užsirašinėja ji per pamokas kažką, yra vadovėliai, patikrinkite ar išmoko, kas užduota (pati taip kišdavau mamai sąsiuvinius, kad parodyčiau, kad kažką iškaliau ir jei gaučiau labai blogą pažymį, tai būtų argumentas: bet juk matei, mokiausi, atrodo mokėjau )