Užgesusios žvaigždės....

Labai liūdna naujiena, šitoks talentas...

http://www.delfi.lt/...php?id=14283884

labai liūdna

Dėl L. Pavaročiob tai tikrai tiesa, nes mama sakė, kad ir per žinias vakar skelbė

Jooo, dėl Pavaročio tau čia jau aišku

Eidama 85-uosius metus, šių metų rugsėjo 21 d. po sunkios ligos mirė įžymi lietuvių poetė, prozininkė, dramaturgė, vertėja Birutė Pūkelevičiūtė.

Birutė Pūkelevičiūtė bus pašarvota Šv. Jonų bažnyčioje. Atsisveikinti su velione galima rugsėjo 23 d. (sekmadienį) nuo 10 val. iki 21 val., 24 d. (pirmadienį) – nuo 9 val., 12 val. – Šv. Mišios ir išlydėjimas. Laidojama Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Eidamas 78-uosius mirė poetas ir vertėjas A.Maldonis. Gausybę eilėraščių rinktinių išleidęs kūrėjas 1962-1970 metais taip pat buvo „Vagos“ vyriausiasis redaktorius, 1970-1976 metais ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojo, 1976-1988 metais - pirmininko pareigas.
A.Maldonis gimė 1929 m. rugpjūčio 22 d. Naujaplentėje (Alytaus rajonas). 1954 metais baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą.
Pirmoji jo eilėraščių rinktinė „Vidurvasaris“ išspausdinta 1958 metais. Paskutinė rinktinė „Tirpstantys ledynai“ išleista 2003 metais.
2004 metais A.Maldonis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.
Jis vertė iš rusų, latvių, čekų, baltarusių kalbų.

va či tai nustebau... kažkaip man atrodė,kad jis seniai jau miręs

Utenoje mirė seniausias Lietuvos rašytojas 99 metų Rapolas Šaltenis. Mokytojas, rašytojas ir vertėjas Rapolas Šaltenis (1908-2007) paskutiniuosius 60 savo gyvenimo metų praleido Utenoje.
Jis niekada ir niekur neskubėjo - net pirmąją savo knygą išleido tik sulaukęs 74-erių metų. Po to sekė dar dvidešimt produktyvių rašytojo darbo metų: memuarai, literatūros istorijos tyrinėjimai, vertimai iš vokiečių kalbos. Tik šiais metais išleisti jo prisiminimai „Aš - mokytojas“, rankraščiuose liko iki mirties rašomąja mašinėle rašytas „Pensininko dienoraštis“.
„Mano kartos żmonių, kurie dar ką nors rašytų, jau nebeliko“, - prieš ketverius metus man prisipažino tuomet dar tik 95-erių sulaukęs R.Šaltenis.
Jis visada buvo kategoriškas tvirtindamas, kad nėra rašytojas. Jis - tik žurnalistas, nes nieko nefantazuojąs, rašąs tik tai, ką pats buvo matęs, išgyvenęs, ką iš tiesų žino.
Bet garbės būti pavadintam žymios rašytojų giminės atstovu jis niekada nesikratė. R.Šaltenio motina Emilija Šaltenienė buvo Žukauskaitė - rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sesuo ir poeto Antano Baranausko dukterėčia.
Ne atsitiktinai ir vienas paskutiniųjų jo susitikimų, kurio proga R. Šaltenis rado jėgų pakilti iš lovos ir pasirišti gražiausią kaklaraištį, buvo su šios giminės ženklu. Tik prieš mėnesį jį aplankė Los Andžele gyvenanti pusseserė, A.Vienuolio dukra Laima Ruigienė.
Jau dabar Baranauskų-Žukauskų-Šaltenių giminė - pati garsiausia ir ilgiausia rašytojų giminė lietuvių literatūros istorijoje. Ir ji nesibaigia ties R. Šalteniu, nes tarp šių dienų rašytojų labiau nei tėvas jau žinomas vienas iš penkių jo išaugintų vaikų - Saulius Šaltenis.
Tie, kam teko garbė pažinti R.Šaltenį jo gilioje senatvėje, labiau pavydėdavo ne jo garsių giminaičių, o neįprastos jo solidžiam amžiui atminties. Jis iki šių dienų galėdavo papasakoti, kokius jausmus išgyveno 1926 metais, kai pamatė laikraštyje „Panevėžio balsas“ pirmąjį savo straipsnelį su pavarde apačioje.
Jei ne dėdė Antanas Vienuolis, su kuriuo jam teko artimai bendrauti daugiau nei tris dešimtmečius, R.Šaltenis gal būtų paklusęs mamos ir senelės norui - tapęs kunigu. Tačiau rašytojas pastūmė savo sūnėną į humanitarines studijas, skatino rašyti.
„Mūsų Basanavičius“ - taip išdidžiai vadindavo į svečius užsukusį R.Šaltenį A.Vienuolis. „Kai studijuodamas Kauno Vytauto Didżiojo universitete germanistiką susirgau džiova, aš save dažniau išdidżiai lygindavau su Vincu Kudirka“, - iš savo jaunystės polėkių kartais pasišaipydavo R.Šaltenis.
Ta liga, anksti nuvariusi į kapus tris jo brolius, vos neparklupdė ir paties Rapolo Šaltenio. Jis pasakojo, kad kartą sirgdamas jau buvo pasiryžęs net savižudybei, bet laiku atsikratė tos minties tik gailėdamas savo motinos. Ir stebuklas - po kelerių metų džiovą jam pavyko įveikti! Po to R.Šaltenį užplūdęs didžiulis noras gyventi ir dirbti, neišsekęs iki šių dienų.
Paskutiniais metais iš savo namų jis benukeliaudavo tik šimtą metrų iki Utenos bažnyčios. „Senatvėje aš supratau, kad laimingas gali būti tik tikintis żmogus, nors visas pasaulis dabar gyvena pagal Faustą - laimę vien tik su turtu besieja“, - ne kartą yra sakęs R.Šaltenis, klausinėjamas apie savo ilgo gyvenimo paslaptis.
Jis sakydavo, kad tikėjimas užpildo sielos tuštumą ir taip padaro žmogų ramesnį. „Dievą pažinusiam todėl ir duota ilgiau už bedievį pagyventi“, - nušvisdamas santūria šypsena, kartodavo uteniškis.

Visoms užgesusioms žvaigždelėms....

2007-ieji. Didžiausios Lietuvos netektys

Liūtas Mockūnas (mirė 73 metų)
Išeivijos žurnalistikos ąžuolas, vienas mėnraščio „Akiračiai“ įkūrėjų ir redaktorių, daugelio knygų autorius ir sudarytojas, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimų nepakeičiamas pranešėjas ir diskutantas. L.Mockūnas mirė Čikagoje, o daugiau kaip metai, priešingai nei daugelis kitų išeivių, jau buvo grįžęs gyventi į Lietuvą ir įsikūręs Vilniuje - taip, kad iš savo buto matytų Gedimino pilį.

Jurga Ivanauskaitė (mirė 45 metų)
Rašytoja, išleidusi aštuoniolika knygų, dailininkė, iliustravusi ne vieną savo knygą ir aistringa keliautoja, po kelionių į Indiją, Nepalą ir Tibetą tapusi aktyviste už Tibeto laisvę.
„Paskui visi garsai išnyko. Išsitiesiau aukštielninka. Jaučiausi lyg ant grindų palietas pienas – balta, švari, tyra, sklindanti į visas puses. Kvėpavimas visiškai sulėtėjo. Jutau, kaip stoja širdis. Žinojau, kad tuoj nugrimsiu į palaimingą snaudulį ir – nebepabusiu“, - taip prieš dvidešimt metų viename iš savo apsakymų rašė Jurga Ivanauskaitė.

Robertas Vaidotas (mirė 53 metų)
Kauno valstybinio dramos teatro aktorius, sukūręs apie pusšimtį vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. „R.Vaidotas teatrui buvo nepaprastai svarbus, ir pats teatras, jo žmonės bei reikalai jam nuoširdžiai rūpėjo. Toks žmogus yra teatro atrama, jo kilnusis riteris“, - kalbėjo teatro vadovas G.Varnas.

Laimonas Noreika (mirė 80 metų)
Aktorius ir poezijos skaitovas L.Noreika buvo žinomas ne tik teatro, bet ir kino pasaulyje - vaidino poroje dešimčių filmų.
„Ramių ramiausiai galiu sakyti - aš esu palaimintas, nors ant altoriaus statyk. Aš teatre - nuo 16 metų, ir visą laiką turėjau darbo, visą laiką buvau scenoje. O jei nuo repeticijų likdavo laiko, ruošdavau literatūrines programas, turiu jų 20. Jas perskaičiau 3100 kartų - Lietuvoje, taip pat Australijoje, Amerikoje, Kanadoje - ten, kur yra lietuvių kolonijos“, - 2006-aisiais interviu „Lietuvos rytui” kalbėjo L.Noreika.

Antanas Karoblis (mirė 66 metų)
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, dar būdamas moksleivis dalyvavęs pogrindinėje antisovietinėje veikloje, už kurią buvo pašalintas iš vidurinės mokyklos, nepriimtas studijuoti aukštosiose mokyklose. 1966 metais jis Vilniaus universitete baigė matematikos studijas, apgynė fizikos mokslų daktaro laipsnį. 1990-ųjų Kovo 11-ąją pasirašė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo aktą.

Jonas Urba (mirė 83 metų)
Žinomas smuikininkas, dirbo Lietuvos operos ir baleto orkestre, buvo šio orkestro koncertmeisteris. Pasitraukęs iš darbo teatre J.Urba visą savo laiką skyrė pedagoginei veiklai, dirbo Vilniaus B.Dvariono vaikų muzikos, Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokyklose, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1974 metų išugdė daug talentingų smuikininkų, tarptautinių konkursų laureatų.

Rolandas Janavičius (mirė 37 metų)
Alvidas Tautkus, grupės „Rondo“ įkūrėjas, prisimena dainininką: „Turiu pasakyti, kad taip atsidavusių savo profesinei veiklai, kaip buvo atsidavęs Rolandas, reta. Vieni labiau apsimeta, kad yra artistai, kiti įsivaizduoja, kad yra artistai, o R.Janavičius buvo artistas. Ir kūnu, ir siela. Vargu ar įmanoma ką nors rimčiau pasakyti apie žmogų. Nemažai šiandienių atlikėjų yra scenai nepasirengę, bet vis vien į ją veržiasi. Rolandas to nedarydavo, jis daug repetuodavo, treniruodavo balsą. Turėdami klausą, žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jie - dideli dainininkai, tačiau klausos nepakanka, reikia mokėti valdyti balsą. Daugelis užstalės dainininkų padainuotų ne prasčiau už kai kurias „žvaigždes“.

Ona Narbutienė (mirė 77 metų)
Muzikologė, 15 knygų autorė ir sudarytoja, daugybės svarių publikacijų autorė, nuostabi pedagogė, švietėja, įsimintinų koncertų, festivalių organizatorė ir siela.

Saulius Macaitis (mirė 67 metų)
Kino kritikas, kolegų ir bendražygių „kino enciklopedija“ vadintas S.Macaitis, knygų apie pasaulio bei Lietuvos kiną autorius. Kino apžvalgininko kūrybos aruode: „Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius“ (2002), „100 žymiųjų pasaulio filmų“ (2000), „25 seansai“ (1990).
Kinotyrininkas buvo daugelio dokumentinių filmų apie žymius Lietuvos kino režisierius ir aktorius scenarijaus autorius („Aš vargšas karalius“ (1971), „Apie trečią brolį Joną“ (1972) ir kt.). Nuo pat vaikystės kino filmams neabejingas S.Macaitis mirė žiūrėdamas kino filmą per televiziją.

Vitalija Tuomaitė (mirė 42 metų)
Viena garsiausių šalies krepšininkių. 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse ji kartu su SSSR rinktine iškovojo bronzos medalį. 1985 ir 1987 metais, atstovaudama SSSR rinktinei, V.Tuomaitė tapo Europos čempione. 1995 m. su Lietuvos rinktine V.Tuomaitė dalyvavo Europos čempionate, 1998 metais - pasaulio čempionate. Lietuvos rinktinėje nuo 1982 iki 1998 m. sužaidė 63 rungtynes.

Kazys Lozoraitis (mirė 79 metų)
Lietuvių diplomatas, pirmasis atkurtosios Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino (1992-2004). K.Lozoraitis iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daugelį dešimtmečių dirbo Lietuvos atstovybės Vatikane sekretoriumi ir Vatikano radijo lietuvių kalba redaktoriumi, buvo ilgametis Italijos lietuvių bendruomenės bei jos valdybos narys.

Marija Teresė Rožanskaitė (mirė 75 metų)
Tapytoja, surengusi daugiau kaip 12 personalinių parodų, instaliacijų, akcijų. Jos kūrinių turi įsigiję Lietuvos bei užsienio muziejai ir privatūs kolekcininkai. Dailininkė apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu. M.T.Rožanskaitės kūryba buvo glaudžiai susijusi su lietuvių dailės avangardu, jo raida ir XXI a. naujausiomis meno formų apraiškomis.

Birutė Pūkelevičiūtė (mirė 85 metų)
Poetė, prozininkė, dramaturgė ir vertėja, apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. B.Pūkelevičiūtės kūryba, nepraradusi aktualumo ir išliekamosios vertės, iš naujo leidžiama Lietuvoje ir vėl džiugina vis naujas skaitytojų kartas.

Egmontas Jansonas (mirė 69 metų)
Teatro kritikas, dirbęs savaitraščio „Literatūra ir menas“ korespondentu, 1991 - 1994 metais buvo dienraščio „Respublika“ reporteris. Vėliau jis bendradarbiavo „Dienoje“, buvo Lietuvos Nacionalinio dramos teatro meno vadovas. E.Jansonas išleido straipsnių rinkinį „Teatro etiudai“, parengė brošiūrą „Teatras ir žiūrovai“, daug rašė apie teatro gyvenimą ir jo aktualijas.

Alfonsas Maldonis (mirė 78 metų)
Gausybę eilėraščių rinktinių išleidęs kūrėjas 1962-1970 metais taip pat buvo „Vagos“ vyriausiasis redaktorius, 1970-1976 metais ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojo, 1976-1988 metais - pirmininko pareigas. Pirmoji jo eilėraščių rinktinė „Vidurvasaris“ išspausdinta 1958 metais. Paskutinė rinktinė „Tirpstantys ledynai“ išleista 2003 metais. 2004 metais A.Maldonis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.

Rapolas Šaltenis (mirė 99 metų)
Rašytojas, mokytojas, ir vertėjas, rašytojo Sauliaus Šaltenio tėvas. Jis niekada ir niekur neskubėjo - net pirmąją savo knygą išleido tik sulaukęs 74 metų. Po to sekė dar dvidešimt produktyvių rašytojo darbo metų: memuarai, literatūros istorijos tyrinėjimai, vertimai iš vokiečių kalbos.
„Senatvėje aš supratau, kad laimingas gali būti tik tikintis żmogus, nors visas pasaulis dabar gyvena pagal Faustą - laimę vien tik su turtu besieja“, - ne kartą yra sakęs R.Šaltenis, klausinėjamas apie savo ilgo gyvenimo paslaptis. Jis sakydavo, kad tikėjimas užpildo sielos tuštumą ir taip padaro žmogų ramesnį. „Dievą pažinusiam todėl ir duota ilgiau už bedievį pagyventi“, - nušvisdamas santūria šypsena, kartodavo uteniškis.

Jonas Kavaliauskas (mirė 87 metų)
Lietuvos teatro veteranas 1944 m. baigė Kauno dramos teatro studiją, mokėsi pas garsius XX a. lietuvių režisierius Borisą Dauguvietį, Petrą Kubertavičių, tačiau scenoje jį žiūrovai regėjo nuo 1941-ųjų, įsidėmėjo romantišką Ferdinandą F.Schillerio dramoje „Klasta ir meilė“, Kauno dramos teatre vadinęs iki 1949-ųjų, J.Kavaliauskas įsijungė į Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – Nacionalinio) dramos teatro trupę. J.Kavaliauskas įgarsino daugybę kino filmų, dirbo radijuje, o 1953–1960 m. dėstė vaidybos meną Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Tarp jo mokinių – Arnas Rosenas, Elvyra Žebertavičiūtė, Nijolė Gelžinytė ir daugelis kitų.

Jonas Lalas (mirė 80 metų)
Aktorius. Vyresniosios ir viduriniosios kartos žiūrovams įsiminė charakteriniais vaidmenimis lietuvių dramaturgijos pastatymuose, kuriuos režisavo Borisas Dauguvietis, Henrikas Vancevičius, Irena Bučienė, Algirdas Lapėnas ir kiti. Vienas ryškiausių J.Lalo vaidmenų - Jokimas Žaldokas Boriso Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“.
J.Lalas buvo ne tik aktorius, bet ir vienas iš nedaugelio teatrinio grimo žinovų, išleidęs vadovėlį apie grimą teatrinių specialybių studentams, taip pat dėstęs šią discipliną Lietuvos kultūros mokykloje. Aktorius buvo ir fotografas mėgėjas, fiksuodavęs teatro gastroles, jis yra paskelbęs prisiminimų apie rašytoją ir dramaturgą Kazį Inčiūrą.

Vladimiras (Vladys) Zubovas (mirė 98 metų)
Lietuvos architektūros ir architektūros istorijos patriarchas, garsios grafų Zubovų giminės atstovas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žentas. V.Zubovas Kauno Žaliakalnyje suprojektavo privatų namą rašytojo Balio Sruogos šeimai, Ąžuolyno parką, Dainų slėnio amfiteatrą, kitus miestui svarbius objektus. Kaip architektūros istorikas paskelbė ypač vertingų publikacijų apie Lietuvos baroką, Kauno senamiestį.

Bronius Žalys (mirė 86 metų)
Poetas, žurnalistas ir visuomenininkas, 1949 metais emigravęs į Australiją. Buvo išeivijos lietuvių žurnalistų sąjungos narys, aktyvus Australijos lietuvių skautų sąjungos narys, parašęs ir išleidęs nemaža leidinių skautams. Apie 20 metų vadovavo Lietuvių katalikų kultūros draugijos įkurtam Sidnėjaus lietuvių archyvu

Pranciškus Beinaris (mirė 86 metų)
Vargonininkas, chorvedys ir kompozitorius, grojęs Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje ir vadovavęs 30 giesmininkų chorui. P.Beinaris sukūrė daugiau nei 200 kūrinių: giesmių, mišių, kantatų, dainų chorams ir solistams, muzikos vargonams ir orkestrui. 1947 metais parašė „Requiem“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sukūrė „Tautos prisikėlimo“ ir „Tautos atgimimo“ mišias. 2006 metais už nuopelnus Kaunui kultūros srityje muzikas apdovanotas trečiojo laipsnio Santakos garbės ženklu.

JURGAI IVANAUSKAITEI, ROLANDUI JANAVICIUI ...