Pradziai, nuo ko viskas prasidejo...
20006 02 06- osios vakaras, kada mano gyvenimas pasikeite, kai visai netiketai, interneto platybese sutikau ji - toki sirdziai artima zmogu, su kuriuo be galo gera, ramu, kuri be galo isimylejau laikui einant..
Menesiai ejo (nors ju buvo tik 5), artejo diena,kada galesim pamatyti vienas kita, kada bus pirmas bucinys, pirmas apsikabinimas...
Ir stai as jau pakuojuos daiktus, sirdele dauzos, nes uz keliu dienu bus TAS vakaras. Sekanti diena - as jau lektuve.. dar kelios praleistos dienos svetur, su seniai matytais zmonemis, bet sirdeleje ir mintyse vien tik jis, ir pagaliau, isauso tos dienos rytas! Vel daiktai pakuojami, sirdis plaka dar tankiau, rankos prakaituoja kaip niekada, atrodo, kad vaziuoju susitikti su Anglijos karaliene
- juk tai mano zmogus, kuri pazystu geriau nei ka nors kita, kuriuo pasitikiu, bet stresas yra, nes tai pirmas realus musu susitikimas, o ne per kompiuterio ekrana. Autobuise nerandu vietos, kelione ilga is vienos salies puses i kita... laiko dar daug, bet minutes tirpsta.. zinutes plaukia viena po kitos, kad neuzilgo isvysim viens kita.. ir su paskutinemis neissakytomis svajonemis uzmiegu...prabundu po geru keliu valandu. Jau ir Londonas netoli.Jeeei As jau Londone, viskas, keliasdesimt minuciu ir sutiksiu savo likima. Mane supras tik tos, kurios ta pati pergyveno, sirdis tikrai dauzosi, atrodo ,kad salia sedintis arabas ja gali jausti, nes vis zvilgcioja tokiu nustebusiu zvilgsniu ko as cia taip nerimauju! rankos dreba, pati musitausi ir nesuprantu del ko! viskas. as jau vietoj, stoty. imu telefona skambinti, pasirodo, jis uzstrigo kazkur metro... na ka, nieko nelieka kaip laukti. praeina puse valandos, valanda, vel kruva sms, kad jau tuoj.. viena akimirka pagalvojau,kad gal nebevaziuok, nes man is tu nervu sirdis sustos! nezianu del ko taip nervinaus, isivaizdavau kaip viskas bus ir daresi baisu.. buvau pavargusi po 8 val keliones+ 2 valandu laukimo stoti nenorejau nieko, tik greiciau vaziuoti kur nors, kur galesiu nusiprausti ir pamiegoti...Is toli pamatau ateinanti ji... Viskas, mano sirdis sekundei sustojo! nemeluoju
jauciaus be galo keistai ir tuo pat metu laimingiausia pasaulyje... viskas vyko taip greitai net nebepamenu ka sakem vienas kitam, apsikabinom ir stovejom, pasibuciavom.... ir negalejau patiketi kad as su juo, galiu ji liesti, matyti, apkabinti. Atsisukusi pamaciau ta pati araba taip pat kazko laukianti stoti! jis nusijuoke, turbut suprato,del ko buvo visas tas neramumas autobuse!!! daugiau viskas vyko kosminiu greiciu, nepajutau kaip gryzome ten, kur apsistojome... sako, pailsek, eisim kai kur. o as taip norejau miego... 
Isejom, nusivede i tradicini Etiopijos restorana. Apie ka net svajot nesvajojau, kad galiu pamatyti savom akim, paragauti ju maisto.. deja, buvom ne vieni, tad viskas vyko santuriau, bet buvo be galo faina... muzika, dainos, zodziai..negirdejau nieko aplinkui, tik maciau ji ir galvojau kaip cia greiciau is cia pabegus..
Susiruosem iseiti apie vidurnakti. Padaveja dave sveciu knyga irasyti ka nors, nes mate, kad ryskiai pirma karta esu cia..
irasiau dviem kalbom "Aciu uz dalele Afrikos mano sirdy.."
Buvau pirmoji ir galbut paskutine Lietuvaite palikusi parasa toj sveciu knygoj...
Vakaras buvo nuostabus. Pirmoji naktis taip pat...
Gaila,kad para turi tik 24 valandas.
