Svajonės turi savybę išsipildyti...
Pradžia. Kai susipažinau su savo vyru, maniau, kad esu labai laiminga: išsiskyrus su per klaidą patekusiu į mano gyvenimą vyru, atsigavusi tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Buvau radikaliai pakeitus darbą, sukudusi, į pabaigą ėjo remontas bute, nedidelė mašinėlė, vyrų dėmesys...
Ir štai sutikau Jį. Ir iš karto supratau, kad gyvenimas mano pasikeis. Kad gyvenimas kaip tik tik prasideda...
Pergyvenimai. Kai pradėjom svajoti apie vaiką, galvojome, kad pakaks mūsų planavimo, apsisprendimo ir nesisaugojimo. Tačiau praėjo keli mėnesiai, pusė metų, metai, o testai rodė vis vieną juostelę. Po pusantrų metų nuėjome į Vaisingumo kliniką ir pradėjome tirtis. Padarė man ir laparoskopiją, ištyrė vyrą. Viskas buvo gerai. Tačiau nėštumo nebuvo.
Prisimenu tą nevilties jausmą... Ir vyro ramų įsitikinimą, kad "viskas bus gerai"...
Netektis. Ir štai prieš metus, po ilgos darbo dienos grįžome namo ir aš eilinį kartą pasidariau testą (mano ciklas "šaibom" nuėjęs buvo). Jis buvo teigiamas!
Prisimenu, kad mes nulekėm į vaistinę ir nusipirkome kiek buvo skirtingų testų (net neįsivaizdavau, kad jų yra tiek daug). Visi rodė teigiamą rezultatą.
...O po kelių savaičių įvyko persileidimas...
Nėštumas. Po persileidimo baisiausia buvo, kad nebetikėjau... Ir nesilaikėm gydytojų nurodymų min 3 mėnesius saugotis. Kaip ėjo, taip ir ėjo...
Ir buvo lapkričio 1 d., kažkodėl pėsti nuėjom iki vienų, kitų kapinių. Grįžom ir vienintelis noras buvo - miegoti. Miegojau, kaip užmušta. Įtartinai ilgai ir saldžiai. Pasidariau testą - 2 juostelės! O po persileidimo praėjo tik vos mėnuo...
Ir pradėjome mes mane saugoti, kaip ploniausio stiklo vazą...
Bet stebuklėlis mūsų įsitvirtino stipriai, augo pagal vadovėlius, o aš skraidžiau laiminga į darbą, namo, pasivaikščiuoti. Vyras buvo laimingas ne mažiau už mane (gal ir daugiau, visdėlto, nėštumas turi ir visai netikėtai nemalonių akimirkų
).Gimdymas. Žodžiu, būnant devintame mėnesyje, galvojau, kad liksiu amžinai nėščia. Priaugau 20 kg, bet laksčiau į mūsų 6 aukštą (be lifto) kelis kartus į dieną (nors, greičiau vyras mane stumdydavo).
Terminas buvo nustatytas iš pradžių liepos 5, po to liepos 10 dieną. Buvau tikra, kad pagimdysiu anksčiau. Bet praėjo 5 diena, 6-ta, ..., 9-ta. Karščiai nerealūs, vaikštau po namus nuo šaldytuvo iki tualeto, nuo SM iki TV...
Liepos 10 apsilankėme pas gydytoją ir eilinį kartą išgirdome, kad "ant dienų" pagimdysiu. Aš jau į šiuos žodžius nereaguoju...
Nuvažiavome pasivaikščiuoti į Vingio parką ir niekad neužmiršiu, kaip žiūrėjau į besižaidžiančius vaikus - pavydėjau jų tėvams, kad jiems nereikia "gimdyti ant dienų"...
Vakare prasidėjo sąremiai. Nors jie buvo ir anksčiau, šį kartą tikrai periodiškumas buvo akivaizdus. Paskambinome daktarei, susiruošėm ir, prieš išeinant, pažiūrėjome į butą - greitai gyventojų skaičius turėjo padidėti...
BAK. Apsisprendimas gimdyti privačioje klinikoje buvo galutinis nuo pat pradžių. Dėl kelių priežasčių: norėjome geros priežiūros (ypač po gimdymo), jaukios aplinkos, kokybiškų paslaugų (gerų specialistų) ir aiškių įkainių.
Beveik viską ir gavome, kaip planavome.
Kai atvažiavome apie 11 val., mūsų jau laukė. Nuleido vandenis ir tie sąremiukai, kuriuos aš laikiau stipriais, pasikeitė tais, apie kuriuos aš skaitydavau SM.
Jau nežinau, ar visoms kaklelio atsidarymo laikas liko atmintyje kaip pragaras, bet man - taip. Nors buvo epidūrinė nejautra padaryta, skausmas nugaroje ir (kažkodėl) strėnose buvo žiaurus. Brrr...
Vyras masažavo man nugarą, kaip mokė kursuose. Nežinau, ar nuo jo rankų, ar tiesiog nuo jo buvimo šalia retkarčiais prašvesėdavo akyse. Neilgam.
Taip praėjo 6 val. Atsidarymas 10 cm, o gydytojai kažkodėl delsia, kažką tyliai kalbasi.
Aš, tiesą sakant, prisimenu tik išplaukiantį mano gydytojos balsą su žodžiais: "[...] nepažadame kokybiško vaiko. Reikia daryti cezarį..." Pasirodo, mūsų gražuolė reikalingo judesio iki galo nepadarė ir galvutė jos neįsistatė.
O jau kai man spinalinę nejautrą padarė, aš pamačiau, koks gražus pasaulis, kai nėra sąremių - už lango pušynas, kyla saulė...
Mažylė gimė 3610 gr, 54 cm. Pagal Apgar skalč 8-9 balai. Davė man ją pauostyti ir nunešė tėčiui, kuris su ja ir prasidėjo apie pusę valandos, kol neatvežė mane.
Išgirdau "ačiū" ir užmigau...
Padėka. Už šią laimę - turėti dukrytę, visą gyvenimą dėkosiu vyrui (didžiausias nuopelnas
), sau, BAK personalui bei giminėms už meilę ir palaikymą 
SM merginoms (ypač "liepinukėms") atskirai dėkoju už nuolatinį palaikymą ir informaciją pačiom neįtikečiausiom temom...
