PLEPESIAI PRIE ŽIDINIO

Dusia, ne, ne su volais. Su rankomis, tokie specialūs šepečiai buvo. Tokie su adatėlėm, o tos adatėlės viena kryptim užlenktos buvo. Bet tie šepečiai pusiau namūdiniai buvo. Tas su adatėlėm  buvo prikaltas prie medinės lentutės, kuri pagal delno dydį buvo, o kitoj pusėj odinė juosta, kad patogu rankoj laikyt. Ir ten šukuodavo tą vilną kažkaip, na tuos tokius nukirptus kuculius. Tik nepamenu kitos pusės, ant ko paguldydavo juos.

Čia jau maža buvau, kai taip darė, nėjau dar į mokyklą. Tada dar su muštuke ir sviestą mušdavom. O va verpti mokino, jau kai naujas namas buvo pastatytas, tokios virtuvėj - svetainėj, kur visi vakarais susiburdavom. Sesuo, kaip vyriausioji anūkė, paveldėjo verpimo ratelį.

Dusia, tai čia jau karšykloje. Močiutė pati pasiruošdavo vilną. Čia tas volas su tokiais vinukais/ adatėlėm tą paruoštą vilną iškaršia, o mano močiutė turėjo tokį kaip šepetį. Taip delnu įmauni, delno pusėję gaunas ta lentutė su prikaltu metaliniu tokiu tinkliuku su adatėlėm, laikai rankoj kaip senovinį batų šepetį, o kad ranka nenuvargtų, toks kaip odinis diržas, kilpa prilaiko, per kurią ranką perkiši. Ir su tuo šepečiu vis tą vilną šukuoji, šukuoji, peši.

https://www.wool.lt/...ilnos-karstuvai

Va, principas panašus. Tik Močiutės toks rankinis šepetys buvo - tai čia tas kur rankoj laikė. Bet va nepamenu ant ko tą vilną paruoštą paklodavo - toks kažkoks specialus kilimelis - ir su tuo šepečiu braukydavo, braukydavo - tada nuo to kilimėlio tokia kaip vilnos plutelė nusiimdavo. Tada vėl klodavo, braukydavo, braukydavo - toks specifinis judesys.

O lygindavo, tai ant tokio medinio apvalaus kočėliuko be rankenų apsukdavo gražiai sulankstytą užvalkalą padėdavo ant suolo ir jį lygindavo (važinėdavo) su tokia medine "tarka". Labai gerai išsilygindavo. Močiutė sakydavo, joks lygintuvas neišlygins ir nesuminkštins taip audinių. Išties, idealiai.

Žolia, panašu, tik Močiutė pamenu ant kažko paklodavo, o su tuo šepečiu braukydavo (jis toks kaip senovinis batams šepetys, tik platesnis ir vietoj šerelių tos adatukės), tada nuimdavo nuo šepečio tą vilnelę, vėl uždėdavo kažkaip ant kažkokio kilimėlio ir vėl pešdavo. Tiek ir pamenu tokias nuotrupas - mazgė dar buvau. Ir taip, tie darbai buvo vėlyvo rudens, žiemos darbai. Tada ir verpdavo, kojines megzdavo. Pavasarį vėl lauko darbai. Taip ir keisdavosi sezonai. O verpė dvejopai ir su rateliu, ir mokėjo verpti ant tokios kaip špūliukės iškart. Va taip tai aš nemokėjau, pernelyg nelygus siūlas, tas vyniodavosi nevienodai - čia jau tikrai įgudimo reik. Kai jau aš didėlesnė buvau, avių jau neaugino, bet megzti, tai mezgė iki pat pat paskutinių dienų, nepaisant to, kad pirštai išsukioti buvo RA. Puikus regėjimas buvo. Dar vienas kojinyte pončiakėles  jos turiu pasilikus atminimui.

Mes kai atvažiuodavom pas Močiutę, visi turėjom savo vilnones kojines.

Kaip jūra šiąnakt ošia, net per uždarytų langus girdisi. Matyt audra didelė 

Labas rytas  ​ 

Labas rytas,

Mūsų kraštuose vilną veždavo į karšyklą. Kiek aš mačiau ir girdėjusi iš pasakojimų.  Apie karšimą namie ir verpimą verpste tik per ekraną mačiusi. Ps mano gimtinėje verpimo ratelį vadindavo ratiniu. Šiai dienai būtų geras dalykas mezgant iš kelių siūlų juos suvyti. Lengviau megzti. Mane ir seses baba išmokė kojines megzti. Iš keturių tris  . Viena nesimokė, nors megzdavo labai dailiai. Vienžo aš biški dinozaurus pamenu     .

Ingrida dėl pelės graužimo užuojauta. Toks garsas kur tikrai miegoti neleis... saldainių reikia joms. Pačios neišeis.

Vakar atvažiavo vyriškos kepurės siūlai. Pasimezgiau pvz. Išsklabiau. Koks saldainiukas.... kažkas nerealaus.

Kaune irgi sniego nėra...

Žolia, pas mus atsargiai, kad nepasigautumei mezgimo viruso . Tik jei esi nemezgęs niekada gyvenime, gali turėt atsparumą       kitiems sunku  . Iš esmės, tai geras meditacinis dalykas. Ypač moterims po 50. Joms reikia mažiau dirbti ir kūryba užsiimti...

Dusia, gal vėliau ir veždavo, iš keturmetės gyvenimo tokie atsiminimų epizodai. Tą šepetį vėliau naudojo megztinukams iššukuoti.

Mano Močiutė daug tokių tikrai jau senovinių įgūdžių ir įrankių turėjo ir jais mieliau naudojosi nei šiuolaikiniais. Vėliau jau vis tiek persiorientavo ant patogesnių. Nors duonkepę vis tiek po kurio laiko ir naujam name liepė padaryt, kai senajame išgriovė.

Gaila, kad tik vėliau supratau viso to vertę, sakyčiau, per vėlai.

O dabar Pusbrolis tame ūkyje juodagalves augina.