Taip, dabartiniai neturi to tokio labai specifinio vyninio alyvinukų kvapo. Sode yra, jai gal 20 metų, bet nei ji tokia aukšta, su plačia laja, nei jos obuoliai senoviniai. Tie gintariniai, tai būdavo atsikandi, sultys pasipila net iš vidaus. Man iš jų patys skaniausi būdavo blynai su obuoliais, močiutė kepdavo ant pečiaus keptuvėje. Ir džiovindavo - kuo ploniau supjaustai, tuo traškesni traškiai iš jų gaudavosi.
Aš kai buvau nėščia, ėjau į turgų ieškoti tų obuolių ir prašydavau vis žalesnių dėt, o ne jau prisirpusių.
Labai didelis sodas buvo, alyviniai, antaniniai, grapštainiai, saldiniai, pilkieji, papinkos, ananasiniai ir dar kažkokiai baisiai skani rudeninė - žalsvai geltoni pailgi obuoliai ir su rausvom uodegytėm, kur tvirtinasi kotelis. Bet ir antaniniai buvo skirtingi - vieni tradiciniai, kiti žali su baltu vidumi, tokiais alyviniams būdingais taškiukais.
Ir slyvų nuo mažiukių iki didelių: kaukazo geltonos, raudonos, didelės mėlynos, geltonos, vengerkos, myžnės.
Ir kriaušių nuo mažyčių vasarinių iki rudeninių sprangokų. Ir vaiskrūmių, uogų visokių. Ir miškai pilni uogų, grybų. Ir ežerai netoli. Ko tik ten nebuvo... Rojus žemėj buvo. Kai seneliai pradėjo sirgti, išmeldėm, kad neparduotų sodybos, nes ten labai gera buvo.