Pilnai pritariu Kavai, mes esam laisvi galvoti ir issakyti savo nuomone
Pou, o kodel tu manai turinti teise nustatyti kur ir kam gyventi? Rusijoj, Lietuvoj ar kitoj saly? Zmogus gyvena ten kur jam atrodo, o ne ten kur kazkam taip atrodo. Daug ir Lietuviu uzsieny gyvena daug metu ir nemoka kalbos, bet nera vejami ar gujami is svetimos salies.
Pou, del emigracijos, jei tu taip galvoji, valio. Prisidek prie savo salies geroves, keisk kvalifikacija, orientacija ir visa kita. Bet, as galvoju kitaip. Ar nuo to mes abi esam priesai ar draugai. Ne, mes tiesiog esam zmones, kurie gyvena kaip jiems patogiau, priimtiniau.
JustDi, tame ir esmė, kad aš nenoriu gyventi tokioj šaly, kai negalėsiu sakyt, ką galvoju. Nenoriu, kad ateitų tie rusai išvaduotojai, ginti savo nuskriaustųjų. Nenoriu, kad jie galvotų už mane ir mano išrinktus atstovus. Nenoriu, kad apsigyvenę čia ir nenorintys integruotis, piktintųsi pažeidžiamomis jų teisėmis, kai jos nepažeidžiamos. Tas, kas paryškinta, svarbiausia. Kai jos pažeidžiamos - tam yra atitinkamos institucijos. Nepalaikau smurto jokiu atveju.
Aš ir turiu ne vieną profesinę kvalifikaciją ir stengiuosi padėti savo šaliai. Prisidedu ir savo žiniomis, savo darbu, kuris yra apmokamas, prisidedu ir savanoriška veikla, kuri absoliučiai nemokama, o daug kam reikalinga. Aš moku mokesčius ir turiu teisę piktintis blogais keliais, prasta institucijų veikla, dar kažkuo. Man keista, kai tai daro išvykę žmonės, kurie prie Lietuvos gerovės neprisideda. Jei nuo išvykusio asmens darbo užmokesčio, mokesčiai keliauja šaliai, kurioje jis dirba, tai kaip jis gali piktintis tuo, prie ko neprisideda?
Gal aš griežtai, gal kam nepatiks, kaip mąstau, bet tokia jau mano ta nuomonė.
Pou, taigi, kad Vilnius – dar ne visa Lietuva. Aš savo aplinkoj tokių apskritai nepažįstu.
Dėl emigracijos. Galima ir čia bandyti keisti savo gyvenimą, žinoma. Ne visiems pavyksta. Pažįstu protingų, darbščių žmonių, kurie bėgdami per 1,5 etato ir dar parsinešdami darbo namo, pragyvena, sakyčiau, žemiau nei vidutiniškai. Nes tai vėlgi – ne visur Vilnius. O į Vilnių visi nesulėksim. Asmeniškai aš, jei būčiau 30 metų jaunesnė, greičiausiai dingčiau iš čia. O ir galėjau dingt. Bet kai pagalvojau, kad va – brolis išvarė, tai kaip su tėvais? Negalėjau jų taip vienų palikt. Žodžiu, daug aplinkybių susideda. Bet būti vargo pele čia, kai yra galimybės geriau gyventi kitur – kodėl gi ne?
Aš gyvenu ne Vilniuje, tačiau kaip matai - teko sutikti.
Apskritai galvoju, gal dar priklauso, nuo to, kiek žmogui pakanka ir kuo jis patenkintas gyvenime.