Labas rytas.Galvoju eit dometis kas nemuno ausra , ar tebesigilint i teutonu krize su savo bloga vokieciu kalba
Bet apie sia krize man siandien vokieciai asmeniskai paaiskins.
As nusipirkau pagaliau valgomaja chrizantema.Mano vaikysteje jos augo kaip piktzoles ,visur budavo pilna, niekas ju nepazino ir nevalge,o kai uzsimaniau laiko uztruko.
Jinai labai artima giminaite diemedzio,artemisia annua gimine.
O kuri tos gėlės dalis valgoma?
Labos,
Pasportavau nuo ryto reikia eiti dirbti. Darbus už kuriuos pinigus moka...
Ingrida ar pirkai rožių ? Noriu aš vienos rožės. Senovinės. Krūminės . Atsparios. Kad tiktų prie mano senos triobos. Kaip mažasis princas gyvensiu...
Iš šitų politikų nesitikėjau nieko . Tai niekas nenustebina... Partijos pirmininkas man primena vieną veikėją iš Kingo romano "Talismanas" . Kaip suprantat ne teigiamas.
Iš principo man nėra nei vieno gero politiko. Ir visus juos reikia kritikuoti . Jei nenorim užauginti drakono...
AA, tai jau atkentėjom už Kiniją. Jau vizas dalina, jau esam muitinės sąrašuose. Vadinasi atsiprašė kažkas tyliai tyliai. Drakono nugalėtojai negalės gauti gerų pareigų šiltose ES vietose. Taip žmonės šneka. Kinijoje. Jie šiaip europiečius laiko biški žemesne rase... Jų istorija siekia toliau . Įdomus ir baltam žmogui sunkiai suprantamas jų mentalitetas.
Sutvarkėm vakar jautienos skerdieną, sultinys iš cukrinių kaulų verda. Aviukas bus savaitgalį. Taigi sočiai žiemosim 
Kaip mažasis princas gyvensiu...
Ta prasme kontuzija nukritus lektuvui?
— Tavo planetoje, — pasakė Mažasis princas, — žmonės augina viename sode penkis tūkstančius rožių… ir neranda to, ko ieško…
— Neranda, — pritariau aš.
— O juk tai, ko jie ieško, galima rasti vienoje vienintelėje rožėje…
Ir dar ...
Jūs gražios, bet tuščios, – tęsė Mažasis princas. – Dėl jūsų nesinori numirti. Aišku, atsitiktinis praeivis, pažvelgęs į mano rožę, pasakys, kad ji tiksliai tokia kaip ir jūs. Bet man ji brangesnė už jus visas. Juk tai ją, o ne jus aš laisčiau kiekvieną dieną. Ją, o ne jus dengiau stiklo gaubtu. Ją atitvėriau širma, saugodamas nuo vėjo. Dėl jos naikinau kirmėles, tik dvi ar tis palikau, kad išsiristų drugeliai. Aš girdėjau, kaip ji skundėsi ir gyrėsi, klausiausi jos net tada, kai ji tylėdavo. Ji – mano.
