Sveikos, merginos, moteris,
Išties nebežinau kur kreiptis ir su kuo pasikalbėti ir kaip išsikapanoti iš beviltiškos situacijos. Apie viską nuo pradžių.
Susipažinome per Tinder apps'ą. Jam tuo metu buvo 21, o man 28. Velniai nematė, pagalvojau. Pabandysiu praplėsti savo pažinčių amžių ir va, susitikau su jaunesniu. Ir įsimylėjau. Įsimylėti buvo labai paprasta. Jis buvo labai paslaugus, dėmesingas, na, tikras džentelmenas. Net buvau nustebusi - tokio amžiaus, o jau toks brandus. Turėjom visuomet apie ką pasikalbėti. Jis man rašydavo nuolatos.Kiekvieną dieną: labas rytas, labanakt, kaip išsimiegojai, kaip sekasi. Praktiškai visą laiką praleisdavo kartu. Vasara buvo nuostabi. Gamta, gamta, gamta, jūra ir kitos veiklos kartu. Trumpai tariant, aš net negalėjau pagalvoti, kad man taip gali pasisekti ir, kad aš galiu sutikti tokį žmogų, kuriam išties aš rūpiu ir esu reikalinga, o dar ir taip.
Žinoma, neslėpsiu, nuo pat pirmu dienų pradėjau po truputį pastebėti, kad išlenda jo "tikrasis veidas", pavyzdžiui, pamenu pirmą įvykį. Mes buvome sutarę nuvykti savaitgalį su baidarėm pasiplaukioti, o jis man parašė, kad negalės šiandien ir turi padėti mamai (papasakojo, jog jo mama serga sunkia liga). Žinoma, aš esu karštakošė ir labai suregavau į šią situaciją ir nesupratau kaip taip galima. Nes man atrodė, kad yra viskas išties kitaip. Tas girdėjosi jo kalboje. Ir maždaug nuo šito įvykio viskas prasidėjo...
Pradėjo lįsti mano baimės, kad jam patinka kitos, kad mūsų amžius yra tam tikra prasme kliūtis. Ir baimė būti paliktai, galiausiai, užvaldė mane. Aš tapau priekabi, pavydi, bet kažkaip jis viską tą nuleisdavo ir mes toliau bendravome. Tai vėl susipykstam, tai vėl susitaikom. Na, atrodytų nieko tokio baisaus, bet mane pradėjo kankinti nerimas ir visokios baimės. Tik dabar suprantu, kad viskas tai tik buvo mano galvoje ir aš neturėjau rimto pagrindo jo įtarinėti, nes vėl gi - praktiškai visą laiką praleisdavome kartu.
Na ir atėjo ruduo, jis išvyko su tėvais atostogauti savaitei į Italiją. Jis, žinoma, manęs paklausė - ar turėčiau vykti ir aš pasakiau, kad aš tai tavo vietoje važiuočiau, nors gyliai širdyje tikėjausi, jog atsisakys, nes kaip tik tuo metu dalyvausiu pusmaratonio bėgime. Ir jis žino kaip man tai yra svarbu. Žodžiu, jis išvažiavo. Viskas tvarkoje, susitaikiau su šia mintimi, bet būnant toli vienam nuo kito - mane apaėmė pyktis ir parašiau jam, kad mums geriau išsiskirti. Nes tuo metu suvokiau, kad aš nenoriu šalia turėti tokio vyro, kuris manęs nepalaikytų. Žinoma, jam tai buvo smūgis. Galiausiai mes susitaikėm. Ir kai grįžo vėl bendravome kaip bendravę, beet yra vienas bet.. po kelionės jis grįžo jau pasikeitęs. Na, nebebuvo jau toks koks buvo iki kelionės. Ir tuomet man dar labiau paūmėjo mano baimės, įtarinėjimai, nerimas.
Trumpai tariant, nuo rudens, maždaug spalio mėnėsio mes kiekvieną dieną pykomės. Man išsivystė kažkokia paranoja dėl santykių - kad būsiu palikta, kad jis nuo manęs slepia dalykus, išduoda mane ir panašiai. Rudenį mane taip "daužė" nerimas fiziškai, kad nebegalėjau jau normaliai gyventi. Kiekvieną dieną verkiau, mano pasaulis tapo jo pasaulis ir jį tik aš temačiau. Norėjau su juo gyventi, kurti šeimą ir t.t. Tą aš jam pasakiau ir toks jausmas dar labiau viskas supratsėjo. Jis atšalo, neberodo man tiek dėmesio kaip anksčiau.
Kažkaip mane pradėdavo pravardžiuoti, kad esu drambliukas, nors jam sakiau, kad man tai nepatinka. Kandžiojo mane iki mėlynių, nors prašiau, kad to nedarytų. Raudavo mano plaukus, nors prašiau, kad to nedarytų. (na, po vieną). Skamba labai keistai, bet aš tą kažkaip priimdavau labai normaliu dalyku. Nemoku paaiškinti.
Galiausiai norint išgelbėti santykius kreipiausi pas psichiatrą. Man nustatė vidutinio sunkumo depresiją ir išrašė medikamentų. Ilgai svarsčiau ar jam pasakyti ir nusprendžiau, kad turiu tai padaryti. Jam viską papasakojau ir jis pasakė, kad "mes kartu" susitvarkysime. Aš buvau labai laminga išgirdusi iš jo tokius žodžius. Pradedant vartoti medikamentus, mane psichiatras perspėjo, kad gali dar labiau paūmėti visi nerimai, baimės, emocijos ir t.t. Žinoma, taip ir buvo, maniau išprotėsiu. Man buvo labai sunkus laikotarpis. Galvojau išprotėsiu.
Jam pasakojau kaip man yra sunku ir kaip emocijos mane valdo, nerimas trekia 10 kart smarkiau nei prieš tai, na, o jis.... savotiškai mane erzindavo. Sakydavo tai kas man nepatikdavo. Pvz.: pamenu kai pasimylėjom ir kažkaip aš jo paklausiau apie fantazijas. Ar negalvoja kai mylimes kartu apie ką nors kitą. Nežinau kodėl to paklausiau ir jis kažkaip atsakė, kad norėtų su viena aktore. Taip, su ta pačia dėl kurios mes susipykom, nes jis vis negalėjo mums žiūrint filmo nežarstyti jai komplimentų. Atrodytų kas čia tokio, bet iš jo pusės tai labiau buvo kaip manęs erzinimas. Na, žodžiu.
Toliau aš gydžiausi su medikamentais, viskas pas mus tik blogėjo. Man labai reikėjo jo, aš pasiėmiau atostogų ir prakiškai visas dienas praleidau pas jį. Jam šitas baisiai nepatiko (tik po kurio laiko sužinojau). Jam trūko neva asmeninės erdvės, jis pasakė, kad aš neturiu ką daugiau veikti gyvenime ir pan. Kad suprastumėte man išties reikėjo labiausiai palaikymo iš jo pusės ir norėjau tiesiog būti su juo, nes man būdavo ramiau ir paprasčiau su juo. Ir man atrodo, kad kai esi santykiose yra normalu prašyti pagalbos savo antrosios pusės.
Toliau, tik blogiau. Per kalėdas jis praleido laiką su savo šeima ir turėjome susitikti vakare. Parašiau jam, kad aš atsilaisvinau jau, o jis parašė, kad dar ne. Nes nori būti su šeima ir t.t. Gerai, pamaniau, bet buvo labai skaudu. Na, galiausiai susitikome ir susipykome dėl to. Na ir neveltui... o galvojau, jog aš čia priekabi esu. Sausio mėn. buvome su juo jo pusbrolio vestuvėse, ir ką Jūs manote, jo sesers vaikinas pasakė: mums taip buvo ten nuobodu, kad nuvažiavome pasivažinėti su automobiliu po mišką.
Vėl gi, kažkokia nuojauta manęs vis neapleido ir aš buvau teisi.
Po vestuvių viskas tik dar suprastėjo. Po naujų metų padidinau vaistų dozę ir jo paprašiau ar galėtų su manimi kažkaip gražiau elgti - nepravardžiuoti "tešle", "drambliuku" ir t.t., nes man tai yra nesuvokiama ir mane labai veikia emociškai. Žinoma, to nebuvo ir net nesivargino jis taip nedaryti.
Na ir prasidėjo mūsų baisiausi pykčiai. Maniau, kad išprotėsiu. Jis man pasakė, kad manęs nemyli. Aš negalėjau tuo patikėti. Maldavau jo, kad mes neišsiskirtume. Kad pabandytume viskč iš naujo. Na, po ilgų maldavimų jis sutiko, bet jis dabar pastoviai prieš mane naudoja pasyvią agresiją. Atsako man į žinutes šaltai, nors prašau, kad taip nedarytų, susitinkam tik tada kai jis nori, neva "taikykis prie manęs". Sakau ar galime kažkaip normaliai bendrauti ir pradėti viską iš naujo. Atrodo pasikalbam, pasižadam, kad abu pradedam stengis, bet iš jo pusės to nejaučiu. Nors sako aš juk tau skiriu laiko ir su tavimi susitinku. Bet Jus man paaiškinkite mielos merginos, moteris - ar aš turiu taikytis prie jo visuomet? Pati suprantu koks tai yra absurdas.
Dar gal paminėsiu, kad kai kalbamės aš jam pasakau konkrečius veiksmus ką jis turėtų daryti, kad mes nesipyktume ir kad aš vėl nekalbėčiau apie mūsų santykius. Sakau jam, kad viskas paprasta - parašyk labanakt, labas rytas ir/ar kaip sekasi? Pakalbėk su manim apie nieką ir pan., bet ne su savo drauge jam susirašinėti kur kas linksmiau nei su manimi. Ir dar mačiau seksualinio pobūdžio žinučių.
Žodžiu, jaučiuosi nuo jo priklausoma, pati nesu pyragėlis taip pat, bet tiesiog nebežinau ką man jau bedaryti ir kaip nuo jo atsipisti, atsiprašant. Nes atrodo juk myliu. Bet ar tik myliu ta sveika meile, aš nežinau.
Pdėkite man, mielos moteris, merginos. Ką man daryti?
