Didelė dalis jaunų tėvų dabar statosi namus, todėl pasikalbėti noriu būtent apie tai. Kaip jūs sprendžiant šį sunkų laikotarpį?
Žodžiu esam kartu jau 7 metus. Nors ir, regis, neturim jokių bendrų pomėgių ir interesų, santykiai klostėsi gerai. Ji domėjosi manim, aš rūpinausi namais ir buitim, keliavom, buvo labai faina.
Bet vėliau ištiko vaikai ir atsirado poreikis persikelti į erdvesnį būstą. Dėl susiklosčiusios finansinės situacijos nusprendėm nusipirkti "dėžutę" ir įsirengti patys. Greitai paleidau pagrindinius gyvenimui reikalingus dalykus (vonia, virtuvė) ir persikėlėm. Deja visi kiti reikalai labai ilgai užtruko ir tos statybos tęsiasi jau ketvirti metai: aplinka netvarkyta (purvynas), dalis kambarių neįrengti, fasadas nepabaigtas ir kt.). Meistrų nerandu, o tie, kur randu, kartais pasirodo esantys su dviem kairėm rankom ir tenka arba išvaryti, arba po jų perdarinėti pačiam. Mano darbo pobūdis man leidžia dirbti iš namų, todėl nuolat derinu darbą su statybom: lakstau per namus apsikrovęs darbiniais, buitiniais ir statybų reikalais, dažnai dulkėtas. Dulkių bei triukšmo periodiškai gauna ir šeima.
Galiausiai žmona apskritai pasakė kad to namo ji net nenorėjo ir dabar kenčia su manimi gyvendama, o aš pats kaltas kad prisigalvojau "projektų" ir dabar luošinuosi stroikėse. Kartą nulipau nuo stogo visas kruvinas, persirėžiau su skarda koją kai čiut nenukritau. Vietoje vaistinėlės žmona pasakė "fui kaip baisu, nerodyk vaikams".
Žmona prie namo neprisideda visiškai: neįnešė nė cento, ir bankui, ir visus komunalinius apmoku aš. Ir į pačias statybas įdėjau savo paskutinius 60'000 EUR. Neprisideda ir darbu, neteikia visiškai jokių pasiūlymų, net dažų spalvą reikia parinkti man, o vėliau klausyti kritikos, kad mano išrinkta indaplovė įkyriai pypsi ar kad langas sunkiai užsidaro.
Žodžiu situacija tokia, kad gyvename nebaigtame statyti name jau treti metai. Regis nedaug trūksta, bet esu be galo pavargęs, viską skauda. Žmona taip pat pavargus nuo rūpinimosi dviem vaikais, nuolat reikalauja daugiau mano laiko, kurio tiesiog fiziškai neturiu - 9val/d. turiu uždirbti pinigus ir dar kažkiek laiko turi likti statyboms.
Bet nėra taip, kad visai nedalyvauju: kasdien vežioju 25km į darželį ir atgal (100km per dieną prisuku), maudau, skaitau pasakas, migdau vyresnį. Mažuoju rūpinasi žmona.
Žmona taip pat labai pavargus nuo vaikų, ir nuo statybų. Regis viskas jai nebepatinka, statybos trukdo migdyt vaikus, kiemu naudotis negali, kartais (keliskart per metus) būna dulkių. Aš gaunuosi toks kaip ir triukšmo kaltininkas.
Aš irgi jau nebeturiu kantrybės, skubėdamas dažnai ką nors grubiai pasakau ir įsiveliam į konfliktus. Regis turim vis mažiau tolerancijos bei nerandam laiko pasikalbėti. Prie vaikų kalbėtis tapo labai sudėtinga, nes vyresnysis jau labai daug supranta ir visiems pasakoja, bei yra labai aktyvus, dėl ko nuolat mus pertraukinėja ir kitaip durniuoja, todėl būtinas nuolatinis dėmesys. Aš sakau kad gal reiktų nuvesti pas specialistą dėl aktyvumo, bet žmona tai priima kaip asmeninį įžeidimą ir sukonfliktuojam.
Statyboms liko gal kokie metai, bet bijau, kad tiek netempsime. Nusprendėme kad mums reikalinga pagalba, todėl einam į šeimos terapiją, einam ir pas specialistus privačiai. Bet rezultatų kol kas nesimato.
Taigi noriu paklausti jūsų, ar esate pakliuvę į tokią situaciją ir kaip jums baigėsi, ar pavyko kažkaip išspręsti. Gal š šalies kas nors padėjo? Pasidalinkit.
