niū, teologine prasme pasakei nesąmonę

Mirties garbinimas iš tikro yra helovyno tradicijos, atėję iš keltų, kai jie rudens pabaigoj atlikdavo ritualus mirties dievui. Būdavo ir aukos, jei ką

Išskobtas moliūgas su žvake yra kaukolės prototipas, kurią naudodavo raganavimo ritualuose.
O Vėlinės iš tikro tėra mirusiųjų paminėjimas geru žodžiu, giminių susitikimas, pasidžiaugimas jų gražiu gyvenimu ir viltis, kad jie visgi yra danguje, o ne pragare. Pagrindinė to mintis yra ne gėlių kupetos ar žvakių tašė, o aplankymas ir malda prie kapo, jei pameni "amžiną atilsį... ir t.t.", kuri iš tikro yra prašymas Dievui mūsų mirusiuosius priglausti pas save. Čia ne mirties garbinimas, o gyvenimo
Bet kaip ir visada, žmonės labai linkę mylėti ne tada, kai jų artimieji gyvi, o demonstruotis, kaip "mylėjo", kuo mandriau išsidirbinėdami kapuose. Iš to ir atrodo, kad visi likę nenormalūs
OK, varau taisyt magistrinio...nes laikas zaraza, turi savybę labai greit ištirpti...dar tas suknistas valandų sukiojimas...