Nepriima į darželį, sako, kad nėra vietų....

Sveiki, žinokite aš jus tik padrąsinsiu - kad vaikus atiduoti į valstybines įstaigas auginimui, čia istorijos eigoje sugalvojo politikai - socialistai ir komunistai. Aišku, jie turėjo gerą tikslą - išlaisvinti moteris iš buities vergijos, padaryti jas nepriklausomas ir laisvas. Bet viskas nurėjo į šiek tiek kitą pusę, kad buvo pamiršti vaiko tikrieji poreikiai ir interesai. Kokie tikrieji vaiko poreikiai, ką sako psichiatrai ir psichologai šitoje srityje - ogi tai, kad iki 3 metų vaikas savęs net nesuvokia atskirai kaip asmenybės. Jis save suvokia tik kaip mamos dalį. Taigi vaikui iki 3 metų MAMA yra pagrindinis poreikis ir bet koks ilgesnis atskyrimas nuo jos yra žalingas jo psichikai. Čia kad mus mamos ir močiutės nuo 1 metų atiduodavo į darželius yra labiau politikos suformuota tradicija, o ne tikrai vaiko poreikius atitinkantis dalykas. Ir nėra normalu vaikus nuo 1 ar 2 metukų atiduoti į vaikų darželius pagal psichologų ir psichiatrų rekomendacijas. Čia tik pagal ydingai susiformavusią praktiką taip daugelis tik galvoja, kad tai „normalu“, o iš tikrųjų nenormalu. Didžioji dalis visuomenės suklaidinta taip istoriškai susiklosčiusios tradicijos.

Taip kad auginkite drąsiai iki 3-4 metų namuose. Paskui matysite pagal savo vaiko charakterį - gali jis jau socializuotis ar dar iki mokyklos reikės pabūti namuose. Nebijokite, jei pradės gąsdinti tetos, dėdės ir močiutės, kad mažai socializuojasi ar kad būtinas pasiruošimas mokyklai ir tik daželis tą pasiruošimą suteikia. NEsąmonė - pasiskaitykite psichologinės literatūros apie vaiko raidą ir suprasite kas ir kaip.

prie ko cia kokie vaikai ar is rajono ar is miesto tiesiog tas vaikas is rajono anksciau atsistojo i eile negu jus is pat darzelio tai niekas nekaltas kad is rajono greitesni

ten ji norėjo pasakyt, kad valstybiniam pigiau

nu aš irgi džiaugiuosi radus šitą temą, nes labai pritariu pukupuku mintims, nors puikiai žinau, kad pučiame prie vėją vis mąstau, kaip ten senovėj išsiversdavo bet tokio "gėrio" kaip darželis, kaip išgyvena šiandien nemažai mano pažįstamu žmonių, kurie gyveno kaime ir jokių darželių arti nė kvapo neturėjo ir nematė. bendravimo išmokdavo tarpe brolių/seserų/pusbrolių/puseserių ir kitų kaimo vaikų, o daugiau nieko ir nereikia. manau darželis reikalingas tėvams, ne vaikams. augindama saviškį namie (jam dabar ketveri) nuolat patiriu aplinkinių spaudimą dėl darželio aš ketinau vest nuo penkerių, bet paskui nutariau vest nuo ketverių (ištiesų jaučiuosi užsisėdėjusi ir kerpėjanti o gal ir dėl to spaudimo o ir šiaip, tų brolių seserų neturim, savarankiškumo niekaip neišmokom, tai gal darželis padės), eisim į valstybinį darželį, užsirašėm prieš du metus, papuolėm be vargo. bet jei būtų reikėję nešt kyšius arba jei matysiu, kad vaikas ten stresuoja, darosi irzlus, ar patiriamas adaptacijos diskomfortas pernelyg užsitęsė, eisim lauk iš ten. nieko tokio, išsėdėjau keturis metus, pasėdėsiu ir dar du, jei reikės. atsarginis planas privatus pusdienio darželis.
dėl vieno esu tikra, kad ta ankstyva (dvimečių) "kolūkizacija" moralinės kokybės visuomenei neprideda tai tikrai.

pukupuku, o kelerių metų jūsų vaikas dabar pradės eit į darželį?

Sveiki, maniškis kai pradės lankyti bus lygiai trijų su puse. Aš dabar matau, kad jis visiškai pasiruošęs socializuotis - jis labai gerai kalba, reiškia savo mintis, moka ir labai nori bendravimo. Išėjęs į kiemą be problemų susipažįsta su visais vaikais. Be jokių didesnių problemų pasilikdavo su aukle. Žodžiu manau, kad jis gali jau eiti į daržiuką, iš pradžių pasiimsiu jį iškarto po pietų miego, o paskui pagal situaciją žiūrėsiu kada pailginsiu jo buvimą darželyje.

Na o jūs manau pasirinkote idealų variantą - taip ir turėtų iš tikrųjų būti, į daržiuką ne anksčiau trijų ir labai atsižvelgiant į vaiko vystymąsi



Aš kalbu labiau ne apie tai, kiek man kainuos pinigų mano vaiko auginimas, o apie tai UŽ KĄ GI AŠ TUOS pinigus mokėsiu.

Jei nešu kyšį už tai, kad priimtų mano vaiką BET KOKIA kaina į valstybinį darželį nuo vienerių ar dviejų metų, tai realiai aš moku kyšį už tai, kad valstybinė įstaiga luošintų mano vaiką ir dar darytų tai su mano noru ir sutikimu.

Ką duoda tas mano kyšis visai mūsų visuomenei - tik tai, kad kažkokia biurokratė neteisėtu būdu sukombinuos man darželyje vietą, ji nieko nesukūrė ta biurokratė, tik sėdi ir užima kažkokią pariegybę ir dar ima kyšius.

Jei aš moku pinigus privačiam darželiui - tai moku tiems, kas jį sukūrė. Kažkas ėmėsi iniciatyvos, kažkas sukūrė darbo vietas, kažkas dirba, kad jis būtų, kažkas įdėjo investicijas į tai - už tai ir moku.

Aš esu idėjinis žmogus. Nemokėsiu kyšio valstybinės įstaigos biurokratams už tai kad mano vaiką įkištų ir dar priedo luošintų. Geriau susirasiu iniciatyvius žmones, kurie idėjiškai įkūrė kažkokį darželį, visai kitokį nei valstybiniai. Juk sakiau, kad labai rinkausi pagal savo pasaulėžiūrą Galų gale ir požiūris į klientą privačiame darželyje kitas nei biudžetinėj įstaigoj.

aš taipogi jums pritariu pukupuku ne ankščiau trejų metų į darželį.
maniškis pradėjo nuo rugsėjo eiti į darželį, jam dbr 3 metai ir beveik 2 mėn. kalba gerai, moka papasakot, neblogai išreiškia jausmus. jau nuo dvejų metų karts nuo karto pakalbėdavau, jog darželyje tau bus smagu, bus vaikų, žaisit, dūksit, piešit...pirmą dieną nuvedėm, po 5 min atsisveikinom gražiai, be jokių ašarų. atėjus pasiimti, žaidė lauke, smagus, energingas, pasakojo, ką veikė. tik bėda, kad darželyje yra dvimečių, grupė naujai suformuota, kai kurie net į wc nepasiprašo, ir visų didžiausia problema - vaikai verkia ir verkia... vieną vaikutį netgi mačiau kaip auklėtoja atplėšė nuo mamos kaklo ir nusinešė.. maniškis nesupranta, ko jie verkia, darosi baugstus.. atseit gal kažkas blogai, kad darželis negeras, jei vaikai šitaip verkia.. aišku, suprantu, kad jiems baisu, jei mažiukai ir trbt darželis vienintelė išeitis, nes galbūt mamai reikia eiti dirbti..bet aš versčiausi per galvą, ieškočiau išeičių, bet klykiančio vaiko niekaip negalėčiau palikt.. ir tikrai anksčiua beveik neabejoju būtų buvę jam taip pat kaip šitiems verksniukams..pastebėjau sūnaus poreikį bendrauti kažkur nuo pustrečių metų. iki 2,5 metų slėpdavosi man už kojų jei kas nors kalbindavo

siaip visi vaikai skirtingi, mano jau nuo 1,5 metuku lipo visiem ant galvu, kalbino pauksciu kalba, tiek vaikus, tiek suaugusius.
Sakyciau dukrai labiau patiko darziukas , kai mazesne buvo, nes augant vaikai vis daugiau "siuksliu" is namu nesasi- tai koks bernas is asocialios seimos " bobom" mazas mergaites pavadina, tai stumdosi, zodziu , elgiasi taip, kaip ju seimoj elgiasi seimos nariai. o 2 metuku vaikas svaigo nuo darziuko ir gaunamo ten didziulio demesio
taip kas mamom siulyciau maziau SM skaitineti, o daugiau atkreipt demesi i savo vaiko individualybe- vienas 2 metuku bus darzelio "zvaigzde", kitas iki 4 m. slepsis uz mamos sijono

pritariu jums visu 100 proc. abu mano vaikai maziukai budavo rankinukai...dabar stebedami vyresneli (8 metai)...nieks tuo negali patiketi.....beprotiskai savarankiskas.i lopsi nuejo 15 menesiu (del finansu).... kita auginsiu iki dvieju......tikrai ne ilgiauu- nuproteciau.....

nu taip, savarankiškumas. paskui vaikas būna toks savarankiškas, kad nuo šešiolikos jau gyvena atskirai, o tėvai visą likusį gyvenimą jį mato tik kas ketvirtas kalėdas.. čia šiaip pamastymai amerikietiško modelio tema..

o man tai laabai patiko darzelyje. Patys patys silciausi atsiminimai is ten. nors vede mane i lopsi nuo metuku. Aisku mama sake, kad verkdavau pradzioj. Bet as pati prisimenu jau tik gerom emocijom.

Visų situacijos skirtingos, tad ... aš pvz galėčiau neiti į paskaitas, vyras galėtų atsiprašyti iš darbo, savaitę kitą būčiau su juo darželyje kasdien po kelias valandas, po truputį vis ilgiau jį vieną palikčiau..taip pat galėtume palikti su močiute, galėtume paprašyti draugų pažiūrėti, savo sesers...čia trumpalaikės tokios..ilgalaikės - ieškotume auklės, imčiau akademines... (kai po pirmojo gimimo pasibaigus akademinėms grįžau mokytis, su vyru pasikeitėm auginimo atostogom, o pati išėjau iš darbo...)
man ant kaklo klykiančio vaiko - "mama", tikrai neleisčiau auklėtojoms atplėšti.. (ką, deja, esu mačiusi.. )

taip,žinoma, skirtingi, bet didžioji dauguma dvimečių nėra pasirengę lankyti darželį visą dieną..esu skaičiusi ir rimtų mokslinių straipsnių, ir kalbėjusi su pediatrais, šeimos gydytojais, visi sako tą patį, kad nėra kur skubėti, o 3-4 metai - idealus amžius pradėti lankyti darželį. Ką pastebiu ir iš savo, ir iš draugų vaikų patirties. dėl to keturmečio už mamos sijono - nieko gėdingo nematau, kiekvienam savas laikas išlįsti.

Taip. Dabar kaip tik gana sėkmingai adaptuojamės ir aš ir mano mažius. Ir štai kokių minčių man kilo dėl paliekamų klykiančių vaikų.

Pirma ir pati svarbiausia taisyklė, kurios laikausi - NIEKADA neatstumti atvesto į darželį savo vaiko, jei jis pradeda verkti. Ir apie palikimą jo klykiančio ar prievarta įstūmimą į grupę, ar apie atplėšimą nuo mamos net kalbos negali būti

Kaip aš tai darau praktiškai - pasiėmiau atostogas, kad turėčiau laiko tam reikalui. Taigi, IŠLAUKIU. Mano vaikas, sėkmingai be ašarų ėjęs vieną savaitę, antrą savaitę atvedus pradėjo verkti ir apsikabinęs mano koją išstovėjo gal apie 45 minutes.... Tiesą sakant aš jau buvau praradus budrumą ir apsvaigus iš laimės - nebesitikėjau tokios problemos. Taigi teko ''nusileisti ant žemės'' ir susivokti, kad mano vaikas - ne iš kito molio drėbtas, ir kad jis irgi gali ir liūdėti ir elgtis taip kaip ir visi vaikai - verkti apsikabinęs koją ir maldauti, kad aš neičiau į jokį darbą niekada ir nepalikčiau jo darželyje.

Ką darytų kiti, kaip mus moko mūsų mamos ir močiutės (kurios taip ir darė), ir ką aiškina dauguma auklėtojų - ogi sako - palikit verkiantį, nusiramins pats, kai nematys jūsų ir panašiai.

Taigi, kad tai - tik gražus melas, visų patogumui, bet tik ne vaiko gerovei skirtas

Taip, vaikas kažkada nustoja vekti. Ir visi aplinkiniai galvoja, kad ''nusiramino''. Auklėtojos vakare atėjus pasiimti gali net pasakyti - viskas buvo gerai, nusiramino, žaidė su visais, net valgė. Bet visa tai - tik išoriniai pastebėjimai, nieko nepasakantys apie tikrąją vidinę vaiko savijautą, kai jį palieka mama pačiu sunkiausiu jam momentu - kai jis yra išėjęs iš savo ribų - t.y. verkia, apimtas isterijos (kaip kiti vadina - ožiai).

Todėl visiškai pritariu, kad klykiančio palikti - negalima. Aš išlaukiau visą valandą, jis apsiramino, o tada nusiraminęs pats nuėjo į grupę, man pamojavo ''ate'' ir tada jau aš galėjau eiti sau rami. Aišku, aš nesėdėjau su juo grupėje visą ta ašarų laikotarpį. Buvome koridoriuje, kad netrukdytume kitiems. Mačiau, kad ir auklėtoja jau buvo porą kartų susinervinusi, jau net mėgino ji pasiimti ir nusinešti, bet aš jai pasakiau aiškiai, kad to nedarytų ir kad aš palauksiu kiek reikės. Taip, ir man buvo susvyravimo minučių, kai galvojau kad jau pati nunešiu ir paliksiu. Ačiū Dievui ištvėriau - pabaiga, kai jis nusiramino ir pats nuėjo į grupę bei su šypsena man pamojavo buvo verta viso šito ištvėrimo ... be to net nesuprasčiau, kaip tai svarbu

Kitą dieną jau nuėjo vėl be jokių ašarų. Manau, kad jei būčiau palikusi rėkiantį - istorija kartotųsi. O dabar jis pamatė, kad mama vis tiek pabus tiek, kiek reikia ir kad dėl mamos meilės jis gali būti ramus. Todėl antrą kartą mėginti mano meilės jam nebereikėjo. Aišku, po kažkurio laiko, kai jam vėl kils abejonių, jis vėl norės išmėginti, kiek tveria mano meilė. Ir aš vėl pasistengsiu padaryti viską, kad jis liktų tikras dėl mano atsidavimo - išbūsiu, išlauksiu, kalbėsiu ir raminsiu, kol pamatęs, kad aš visada su juo, o jis - manęs pilnas, pajus, kad gali pats nueiti į grupę.

O ką sako kiti - dažnai girdžiu - vaikas jumis manipuliuoja, jis bando ribas, jis taip darys visą laiką.... NESĄMONĖ

Ir iš viso vieną dieną pagalvojau - vaiko adaptacija darželyje prasideda nuo vienerių metų. O gal net nuo gimimo. Bet nuo tada, kai jis dar būna su mama. Juk iki trijų metų jis savęs neskiria nuo mamos - jis mano, kad ir jis ir jo mama tai viena. Tik nuo trijų metų, suvokęs, kad jis visgi yra VIENAS, o mama - KITAS žmogus, jis pasijunta labai neramiai ir nesaugiai. Juk jis toks mažas. Kas tada jam teikia stiprybės - tai MAMA, kuri turi būti arba su juo kartu, arba JAME PAČIAME. Kai vaikas turi ramią ir savimi pasitikinčią MAMĄ SAVYJE - jis ramus ir pasitikintis pasauliu, gali ramiai pasilikti ir darželyje ir su kitu suaugusiu.

Kai vaikai dar nėra ''integravę'' mamos į save, jie niekada nebus ramūs viduje (išoriškai gali atrodyti ir ramūs). Kaip padėti vaikui turėti mamą savyje - tai nuo pat gimimo duoti visą reikalingą mamos meilę, kantrybę, gerumą, buvimą kartu ir taip toliau (nekalbant jau apie savaime suprantamus fiziologinius dalykus - maistą, šilumą). Po darželio būtina vėl jį ''papildyti'' - skirti laiko ir dėmesio jam asmeniškai, vėl jam prisipildyti emocinės šilumos rezervuarus. Vėl leisti pajusti, kad mama visada su juo...

Vaikas, kurio ''vidinė mama'' nesusiformavusi, arba yra nerimastinga, kaltinanti niekada nesijaus savimi pasitkintis. Tokio vaiko palikimas, atstūmimas, atplėšimas nuo mamos visada jį traumuos. Negaliu skaityti temos, kurioje mamos pasakojasi, kaip palieka vaikus verkiančius ir klykiančius, kaip pabėga nuo jų ir pan. Kai paskaitau, kad žada vesti vienerių metų ir aštuonių mėnesių vaikus į lopšiukus, tai Netikiu, kad nėra jokios kitos galimybės. Manau, tiesiog žmonės nežino, ką daro ir nežino apie kitas galimybes

Tai tiek minčių apie darželius ir adaptaciją.

Man tik labai gaila, kad ir pačiuose darželiuose dar labai gajus mitas apie vaikų manipuliacijas, apie tai, kad reikia palikti rėkiantį ir eiti sau ''ramiai'' į darbą ...