Nu cia galetumet ikelt grazu eilerasti 
prasom pozityvas tik
Aplinkui žemę eina
Pasvirę įkypai
Medinių kryžių eilės, –
Kapai, kapai, kapai…
Mirtis tenai viešėjo
Su juodvarnių būriais..
Dainuodami išėjo
Ir niekad nepareis.
Jų veltui lauks namolio
Su ugnele šviesia…
Ilsėkis, mielas broli,
Kareivių kapuose!
_-----------------------
Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. –
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.
Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.
Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.
Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, –
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.
Ir tu būsi taip arti, –
Jausiu prie šalies…
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.
Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, –
Grįšiu, iš tiesų.
Vėliavas nuleistas neš, –
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu.. Lauk manęs.
Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada…
DVI DEŠIMTI SŪ
Ruduo Paryžiuj - šlapia -
Bulvaruose šviesu -
"Štai, gėlės! Gražios! Kvepia!
Tik dvi dešimti sū!
Čia baltos, čia raudonos -
Taip mėgiamos visų -
Nevalgiau šiandie .. . Ponai!
Tik dvi dešimti sū!"
Šalti lašai sruvena
Nuo sulytų kasų - ,
"Oi, pirkit, ponai mano,
Tik dvi dešimti sū!
Palauk! .. nors tu, bent vienas
Neužsikimšk ausų!
Stimpu čia visą dieną
Už dvidešimtį sū -
Nuvargę stingsta pirštai
Ir akyse tamsu - -
Gyvenime! Aš mirštu,
Dėl dvidešimties sū!"
