Pakalbėkim apei mirtį

Si tema tik pamastymam, saviem isgyvenimam, be jokiu asmeniskumu ir pasikandziojimu.
Tai, jei kam to nesinori laisvi sia tema apeiti. Lai buna laisva erdve laisvom mintim....


Taigi, kaip jus suprantat mirti ir ko tikites, ar is vis suvokiat, kad realiai mes visi mirsim viena diena...As sia tema pradejau gana daug mastyti paskutiniu metu, gal kad daug mirciu is artimu zmoniu rato, gal jau ir amzius toks, kai vis dazniau susimastai...Bet vis tiek atrodo taip nerealu, kad viena diena musu neliks...tai siek tiek liudina ir sukelia ivairiu minciu, kam mes cia is vis ? kokie jusu pamastymai?

Eik barščių virt, mąstytoja atsirado

Vasara,saulė šviečia,kokie dar pamąstymai apie mirtį?

Mąatyk nemąsčius ji  vis tiek ateis.

Na yra kaip yra, nepasirenki metu laiku , kada apie tai galvoti, sunku patiketi, kad ji visgi ateis. Kaip sake berods Tolstojus senatve didziausias siurprizas, mirtis tuo labiau. Gal but naturaliai senstant, ja priimi kazkaip pamazu...Pamenu mano senelis sakydavo, mane dievulis jau uzmirso, isgyveni jis iki 92...

Ilgai is vis apie tai mazai masciau, bent jau ne tokiam realiam lygmenyje, prima karta mane tai rimtai paveike, kai mire tetis, ismuse labai zeme is po koju. Dabar siemet mire keli jau giminaiciai, pazystami zmones, 2 gana jauni tik 50...dabar dar vienas reanimacijoje irgi tik 50... dar visa ta pandemija fone ....
is vis keisti metai labai...Daugiau buni namie, daugiau mastai...

Gyvenam, pamirstam, ignoruojam ta tema, bet kartais nebeina, kartais viskas taip beprasmiska pasirodo, kartais ieskai motyvu, priezasciu sio gyvenimo... kartais dziaugiesi, kad turi ta sansa patirti si pasauli ...

gera temą.
Aš mąstau.
mokausi priimti savo ir atimųjų mirtį, trapumą, laikinumą.
Mes visi kiekvieną akimriką pilni gyvenimo ir mirties.
Kas labai myli gyvenimą, bet kurią akimirką yra pasiruošęs sutikti mirtį - ar ne Marko Tveno žodžiai.
Viskas koja kojon, viskas kartu.
Gaila, kad mirtis, kaip ir sexas, atlyginimko dydis (dabar sexas jau mažiau) vakarų visuomenėse dar vis tabu. turėtume pasimokyti kai ko iš rytų.

Pastebiu pagerėjimų:
mažiems vaikams mirtis pristatoma antūraliai, nevengiama vestis vaikų į laidotuves, (žinoma, priklausos viskas nuo konteksto, nebūtina mažo vaiko tampyti po senelėno pusseserės tetos laidotuves).
Kuo vaikas mažesnis - tuo viską priima natūraliau.
Vis dar sunkiausia (iš mano patirties) kalbėti su vaiku apie kito vaiko ligą, kuri vedą į mirtį, apie tą nuolatinį merdėjimą. ilgą tęstinį gedulą.

Pradžioje mano mažasis būdavo lb susirūpinęs, kad mirs.
kad visi mirsim, ypač jis. paaugus, nurimo, turbūt jo saugumo jausmas apskritai susitvarkė.
vaikui, kaip ir suaugusiam, padeda vertybės, tam tikri įsitikinimai, kurie padeda daugiau /mažiau priimti mirtį/gyvenimą (prasmes arba jų nebuvimą) ir interpretuoti dalykus.

Kiek jam buvo metų?
Skaičiau, kad šitą mirties baimę tam tikro amžiaus vaikai išgyvena, ir kad tai natūralu. Maniškė irgi vienu metu buvo susirūpinus. Galvojom, gal kokios laidotuvės paveikė, nors mūsų giminėj tak gana natūraliai žiūrime, jokių ten slėpimų. Bet tada ieškojau info ir radau, kad tai tiesiog etapas. Vieni gal jautriai išgyvena, kiti visai ne,,trumpai ir net nepastebimai.

Kazkada skaiciau knygute apie nemirtinguma. Kaip jis turetu atrodyti.
Nelabai tiksliai prisimenu, bet nevargsiu. Nemirtingumas, kaip zmogus ta isivaizduoja, butu pats baisiausias dalykas, kurio baisumo net negalima isivaizduot.
Zmones bijo mirties, nes ja mato. Jie nesuvokia, kad viskas siame pasaulyje turi pabaiga, o be tu dalyku, aplinkos, jiems pasibaigus, ju gyvenimas virstu pragaru. Nesibaigiancia kancia vedancia i isprotejima.

Mirtis yra geris.

Matau, kaip isnyksta dalykai kurie buvo nuostabus, kaip susensta zmones kurie kure pasauli kuriame gyvenau. Numirsta tie kurie gyveno tam tikrame laikmetyje.
Zmogus be aplinkos yra niekas...

Dar buvo knygute apie laiko masina... Idomu herojui buvo su ja persikelti i ateiti. Dar i dar, kol aplink liko tik dykumos. Kelio atgal nebuvo ir beliko laukti vienintelio dziaugsmo - mirties. Nes nieko geresnioo nebuvo.

As kaip tik atrodo nei vaikysteje, nei anksciau jaunsyteje per daug apie mirti negalvojau, na pamastydavau aisku, bet kol nemire nei vienas labai artimas zmogus, as jos kazkaip realiai nesupratau ir dabar gal nesuprantu ir nepriimu , bet jau realiau pajutau jos salti... man buvo 5 ka imociute mire, bet as nelabai ka supratau tada, su mociute mazia bendravom, as i darzeli ejau, na ir maza dar buvau ir liadotuvese buvau, bet nelabai mane tai kazkaip nuliudio, masciau dar pamenu ko visi verkia, gal ir man verkti
Del laidotuviu as nemanau, kad vaikus ten reiktu vestis, turiu omenyje i tokias tradiciskas sedjimus prie karstu, giedojimus visokius, nuotraukas prie karsto daryma. Na bet gal taip jau ir nebedaro.

Mane nustebino airiai, kai dirbau restorane, ateidavo po laidotuviu, visi linksmi, snekedavo, pasieme gitara dainuodavo, aisku, gal ne patys artimiausi, bet tokia tradicija, kad reikia linksmai islydeti zmogu, daug gero apie ji papasakoti...pirma kart net klausiau ar tikrai cia po laidotuviu zmones atejo

Mastau daug apie ta pomirtini gyvenima, kas bus kas laukia, kiek mes liksim dar mes, na ir kuno to gaila, kol buvau jaunesne tikrai nevertinau taip, dabar kai senstu pradedu ji myleti ....ir kai pradedi surpasti, kad realai niekas nezino kaip ir kas ten bus, o patiem patirti reiks....ir is tikro nezinai kiekviena diena gali buti paskutine, ir viskas kartais taip beprasmiska atrodo, kam mes cia, del kokios priezasties, jei vis tiek iseisim? o gal tos baimes ateina is kuno, nes jis tai reaeliai isnyks...

tiek daug skausmo , baisybiu zemeje, tiek daug ir graziu dalyku, bet prasme kur viso to?
Papildyta:

negaila bus mirti?

Kad as nezinau ar gyvenu

jo cia irgi gera mintis...

zmones gyvena taip tarsi niekad ir nemirtu, o ir mirsta, kaip kad ir negyveno...

is tikro, ka reiskia, gyventi? galima ir apie tai cia pasneketi..

Nzn. Nuo vaikystes jauciausi, ne kaip gyvenime, o kaip is salies stebeciau koki spektakli, kuris salia manes vyksta. Dalyvauju, kaip spektaklio pagalbinis personalas, kai kuo pasirupinu, net bandau parezisuot, ar tik stebiu. Jei pergyvenu pykstu tai tik del spektaklioo heroju.
Nesuprantu kodel taip.

Pries kelis metus vienos podruzkes, kaii jau pasidares visas operacijas, paikeeite dokumentus, paklause:
"Na koks gi tau skirtumas, tarp dvieju gyvenimo tarpsniu"
Tai jii atsake:
"Anksciau as tik egzistavau, o dabar - gyvenu"

Nzn ar viskas taip paprasta. Va jus cia riejates, kai kas matosi is jusu gyvenimu. Nzn, ar tokie gyvenimai yra gyvenimai, kai kuriu, ar nevykes spektaklis... O tada jau koks skirtumas, ar nevykusio speektaklio pagalbinis ar aktorius

tu būtum geras praktikas, toli eitum, exė jau seniai negyva būtų