ir tavo ašarų TIKRŲ spindėjimą
ir tarsi laumžirgio plazdėjimą
tame taip niekad ir neatvertame lange.
Manau, girdėjau tave verkiant,
regėjau gulint išdabintam patale.
Tik garsą užgožė kaimynas
knarkiant
bet kitame langinių ,,aptvare.
Man pasirodė-
laukei tu palaikymo
ir meilėje atsidavimo,
tikrai ne tos tylos iki apkurtimo
ir juo labiau ne musės ausyje zvimbimo,
ne tik krūtų skausmingo graibymo
ir ne jausmų knopkyčių maigimo
ne vien naktų šėlionių
saldžių dejonių
ir vaitonių
ir juolab ne beprasmiškų seilionių.
Manau, mačiau aš tavo ašaras
TIKRAS
kuomet žvelgei
kaip laumžirgis staiga susižalojo sparną
kai bandė įsibraut per langines.
karčias
turbūt sūrias
o gal ir beskonias
nes skonio nebeliko jokio
tau gulinti sielos patale
beprasmėj meilės ligoje.
Kai drebančiu balsu norėjai rėkti
ir visą skausmą tvyrantį ore,
kaip ta įkyrią musę vienu judesiu
sugniaužti ir pritrėkšti,
išrėkti, savyje nebeužspausti
nebeužgniaužti niekada.
Mačiau, praverei visgi sielos langines,
įleidai vienasparnį laumžirgį.
Ir ... jam uždėjai grandines.
Regėjau moterį kaip laumžirgį,
sutraiškytų sparnu,
nemokančią nutraukti kankines.
(VR.Intoksikacija)
2020-07-15
