__________
klampiame smoge, negyvam mieste
liūdesys ir tamsa dauginasi širdyje.
tame smoge dūsta drugiai,
gaišta laumžirgiai,
pjaunami avinai,
visur kraujas, vaitonės, dejonės,
kančia
skraido tik skėriai, amarai
nakčia
žinote, visi, kurie buvo
man brangūs kadais,
keldami dulkes,
bėgo pas kitus.
gelbėjo savo turtus,
savo bevertę šlovę
savo parduotą garbę,
savo bereikšmę sielą
bet ne mane
o mane aukojo
dievams,
velniams,
drakonams
ir slibinams
bjauriame, klampiame
gaveliškame sapne
tarp vėlių, šmėklų ir pamėklų
neliesdami turėklų
aliuminių padėklų
sidabrinių monetų
mano rankų
begėdiškai,
bedieviškai melavo. kad myli tik mane,
batus bučiuodami, padus laižydami
nuolankiai klupėdami,
nudelbę į grindis akis
žemyn žiurėdami
o, ne, ne mano batuose stovėdami.
sava Valdove jie vadino
karališkais turtais dabino,
plaukus šukavo,
švelniai (?) čiučiavo,
kalbom saldžiom liūliavo
vėliau
patalus tarsi per šermenis man klojo
taip klaikiai šunimis jie lojo
katutėm plojo
rankutėm mojo
ir pramogavo
bet dėjosi, kad man tarnavo...
jie šlykstyne
mane regėdavo,
bedieviškai smagiai turėdavo
neliesdami turėklų,
mano sielos, rankų
jie sklidinas taures nuodų
išliedavo.
akis manas užmerkdavo,
švinu užliedavo,
kiekvienas šuksnys skrido į dausas
o garsas slopo
nuleisdavau rankas...
nudelbdavau akis,
bučiuodama padus
sutraiškiusius drugius,
ir laumžirgius
ir netgi mano amarus.
(VR. Intoksikacija)
2020-07-12
Papildyta:
QUOTE(cambala @ 2020 07 13, 23:48)
Netikra, kaip ir visas gyvenimas... Ironiška vergovė.