QUOTE(Moonte @ 2020 07 29, 18:10)
Ji rimtom temom neraso.
Myli tu mane, kaip matau.
Myli tu mane, kaip matau.
Surink mane iš gabalų... Iš nuolaužų.
Kaip puzlį sudėliok.
Bintuok, tvarstyk žaizdas.
Man siela jodu gydyk,
Sparnus, kur sužalojai, man išgydyk..
Trauklapius uždėk. Ir napabėk...
Tą skausmą manyje išvydęs.
Deliok, užlopyk, suklijuok,
Papusk, paglostyk, pamyluok.
Ir pasakas naujas pasek,
Gražias, nuvalkiotų nereik... Nesikartok.
Sagas suknelės man prasek,
Atvarstyk tamprujį korsetą,
Neleiski liūdesiui manyj surasti vietos.
Tesėk kas buvo pažadėta,
Išmesk velniop tu tą korsetą,
Jis per ilgai man spaudė širdį,
Metalo gijos ją taip skaudžiai dilgė.
Ir niekas lūpų suskeldėjusių nevilgė.
Ilgai dusino, per ilgai man oro trūko,
Ir tos grandinės vis dar nenutrūko,
Jų metalinės šaltos gyjos,
Ilgai pasąmonėje pinės.
Šalčiu metalas mano kraują stingdė,
O garbę ir orumą skaudūs žodžiai mindė.
Ateik, griuvėsius remontuok.
Tvarstyk, delioki, duženas klijuok...
Galiausiai vėl sulaužyk.
Ir išduok.
(VR. ... surink mane iš gabalų)
2020-09-28
Kaip puzlį sudėliok.
Bintuok, tvarstyk žaizdas.
Man siela jodu gydyk,
Sparnus, kur sužalojai, man išgydyk..
Trauklapius uždėk. Ir napabėk...
Tą skausmą manyje išvydęs.
Deliok, užlopyk, suklijuok,
Papusk, paglostyk, pamyluok.
Ir pasakas naujas pasek,
Gražias, nuvalkiotų nereik... Nesikartok.
Sagas suknelės man prasek,
Atvarstyk tamprujį korsetą,
Neleiski liūdesiui manyj surasti vietos.
Tesėk kas buvo pažadėta,
Išmesk velniop tu tą korsetą,
Jis per ilgai man spaudė širdį,
Metalo gijos ją taip skaudžiai dilgė.
Ir niekas lūpų suskeldėjusių nevilgė.
Ilgai dusino, per ilgai man oro trūko,
Ir tos grandinės vis dar nenutrūko,
Jų metalinės šaltos gyjos,
Ilgai pasąmonėje pinės.
Šalčiu metalas mano kraują stingdė,
O garbę ir orumą skaudūs žodžiai mindė.
Ateik, griuvėsius remontuok.
Tvarstyk, delioki, duženas klijuok...
Galiausiai vėl sulaužyk.
Ir išduok.
(VR. ... surink mane iš gabalų)
2020-09-28
Varinja, kiek ilgai dar verksi taves neverto vyro?
Alisos užauga. Pragmatikėm,
Pavargusios būti lengvatikėm.
Asolės sukarpo raudonas bures,
Ilgainiui jas persiuva į trumpas sukneles.
Gerdos ledo luitais kokteilius atšaldo,
Kai Kajai skaudžiai joms širdis sušaldo.
Gretos nebegelbėja savo Jonukų,
Pasaulyj daugėja kvailučių ožiukų...
Kaip gaila...
Princesės nevykėliams tampa karvėmis,
Kai pažaidžia jomis tarsi barbėmis.
Dar vakar buvusios meilutėmis,
Patampa pigiom prostitutėmis.
Tik raganos niekad nesensta, nekinta.
Nes širdis jų meilės kerams užrakintos.
(VR. ... kaip gaila)
2020-09-25
Pavargusios būti lengvatikėm.
Asolės sukarpo raudonas bures,
Ilgainiui jas persiuva į trumpas sukneles.
Gerdos ledo luitais kokteilius atšaldo,
Kai Kajai skaudžiai joms širdis sušaldo.
Gretos nebegelbėja savo Jonukų,
Pasaulyj daugėja kvailučių ožiukų...
Kaip gaila...
Princesės nevykėliams tampa karvėmis,
Kai pažaidžia jomis tarsi barbėmis.
Dar vakar buvusios meilutėmis,
Patampa pigiom prostitutėmis.
Tik raganos niekad nesensta, nekinta.
Nes širdis jų meilės kerams užrakintos.
(VR. ... kaip gaila)
2020-09-25
[quote=Varinija,2020 09 29, 21:11]
geras: )
geras: )
#Pamąstymai
Žmoguje neturėtų būti dugno.
_____________
Sutinki naują žmogų ir pasineri į jį.
Yra žmonės kaip vanduo, įbrendi į juos tarsi į seklų upelį ir iškart pajunti dugną.
Tuomet greitai, neskausmingai, be ypatingų emocijų ir be didesnių sielojimusi išeini iš jų ir lengvai eini toliau, tarsi jų niekada nebuvo. Tavęs nepatraukia seklūs vandenys.
O yra gilių, ir tu jose maudaisi, nardai, mėgaudamasis naujais pojūčiais, naujomis emocijomis, naujomis žiniomis, nauja patirtimi. Tačiau kažkokiu šeštuoju pojūčiu nujauti,
kad vieną dieną net su šiuo iš pažiūros giliu žmogumi pajusi dugną ir ar pakaks jums abiems to esančiojame jame gylio, kad liktumėte?
Gilūs žmonės prisimenami ilgą laiką. O kai kurių niekada nebepamiršti. Šie įtraukia kaip klampi pelkė.
Pasiekus jų dugną nebeturi galimybiu nuo jo atsispirti ir paklilti į viršų.
Taip ir nešiojies savyje ir juos ir jųjų pelkes.
(VR. ... Pamąstymai)
Žmoguje neturėtų būti dugno.
_____________
Sutinki naują žmogų ir pasineri į jį.
Yra žmonės kaip vanduo, įbrendi į juos tarsi į seklų upelį ir iškart pajunti dugną.
Tuomet greitai, neskausmingai, be ypatingų emocijų ir be didesnių sielojimusi išeini iš jų ir lengvai eini toliau, tarsi jų niekada nebuvo. Tavęs nepatraukia seklūs vandenys.
O yra gilių, ir tu jose maudaisi, nardai, mėgaudamasis naujais pojūčiais, naujomis emocijomis, naujomis žiniomis, nauja patirtimi. Tačiau kažkokiu šeštuoju pojūčiu nujauti,
kad vieną dieną net su šiuo iš pažiūros giliu žmogumi pajusi dugną ir ar pakaks jums abiems to esančiojame jame gylio, kad liktumėte?
Gilūs žmonės prisimenami ilgą laiką. O kai kurių niekada nebepamiršti. Šie įtraukia kaip klampi pelkė.
Pasiekus jų dugną nebeturi galimybiu nuo jo atsispirti ir paklilti į viršų.
Taip ir nešiojies savyje ir juos ir jųjų pelkes.
(VR. ... Pamąstymai)
Nakties regėjimai,
spalvų ieškojimai,
minčių šuoliavimai,
galaktikų šėliojimai,
sapnų aukojimai -
tam dangui begalybėje ištisusiam,
mėnuliui tarsi dalgiui
virš galvos pakibusiam.
Kilpa žvaigždžių ant kaklo užsinėrusi,
žaizda tarsi juoda skylė
iš naujo atsivėrusi.
Paukščių take esu paklydusi,
kaip meteoras žemės atmosferoj
išsilydžiusi.
Kaip pakaruoklis pakibus danguje,
nereikalinga niekam
aš nei ten, nei čia.
(VR. ... Paukščių take esu paklydusi)
2020-08-08
spalvų ieškojimai,
minčių šuoliavimai,
galaktikų šėliojimai,
sapnų aukojimai -
tam dangui begalybėje ištisusiam,
mėnuliui tarsi dalgiui
virš galvos pakibusiam.
Kilpa žvaigždžių ant kaklo užsinėrusi,
žaizda tarsi juoda skylė
iš naujo atsivėrusi.
Paukščių take esu paklydusi,
kaip meteoras žemės atmosferoj
išsilydžiusi.
Kaip pakaruoklis pakibus danguje,
nereikalinga niekam
aš nei ten, nei čia.
(VR. ... Paukščių take esu paklydusi)
2020-08-08
#intoksikacija
Ilgą laiką egzistavau tarpiniame pasaulyje. Buvau tarytum įstrigusi sugedusiame lifte tarp dviejų aukštų, kurių vienas buvo išsilaisvinimas ir saviraiška, o kitas - savęs sunaikinimas.
Mano gyvenimo tikslu tapo savęs sunaikinimas. Desperatiškai maigiau tą menamą lifto knopkę, norėdama nusileisti aukštu žemyn, į savęs sumenkinimo ir savilinčiavimo būstinę, nebemylėjau savęs pralaimėjusios ir išsekintos tamsių ir slogių minčių. Mazochistiškai mėgavausi kentėdama... Skausme mačiau prasmę ir jaučiau palaimą.
Ir tada vienądien staiga panorau būti laiminga. Netikėtomis aplinkybėmis, netgi kiek makarabiškoje aplinkoje. Per laidotuves. Žvakučių šviesoje apsišvietė velionio tiek metų košmariškuose sapnuose persekiojęs mane veidas. Kvepėjau ladanu, dervom ir lelijomis. ,
,Geležinė mergelė" baltu kašmiriniu paltu degė ir liepsnojo manyje šaltoje šarvojimo salėje... Baltas paltas akivaizdžiai disonavo toje aplinkoje.
Smalsuoliai, o jie, kaip kokie maitvanagiai ir šakalai, mėgsta lankytis šiose skausmo buveinėse, it stabo ištikti springo savo seilėmis. Baltas paltas buvo niekis.
Svarbiausiai kas buvo po juo. Raudonai. Vilkėjau raudonai.
Raudono šilko suknelė degino ir svilino odą. Baltos lelijos rankose aitriai kvepėjo ir keistai svaigino, nenorom padėjau jas ant velionio krūtinės. Žvelgiau į veidą. Kadaise mylėtą. Nekęstą. Jaučiau kaip maitvanagiai šnabždasi tarpusavyje, fiziškai jaučiau virš savosios galvos pulko juodų varnėnų sparnų šnarėsį. Nebebijojau. Išsilaisvinau. Stovėjau, kaip niekada tiesi ir tvirta. Savigriovai nebeliko vietos. Lelijos vibravo žvakių šviesoje.
(VR. ... Intoksikacija)
Ilgą laiką egzistavau tarpiniame pasaulyje. Buvau tarytum įstrigusi sugedusiame lifte tarp dviejų aukštų, kurių vienas buvo išsilaisvinimas ir saviraiška, o kitas - savęs sunaikinimas.
Mano gyvenimo tikslu tapo savęs sunaikinimas. Desperatiškai maigiau tą menamą lifto knopkę, norėdama nusileisti aukštu žemyn, į savęs sumenkinimo ir savilinčiavimo būstinę, nebemylėjau savęs pralaimėjusios ir išsekintos tamsių ir slogių minčių. Mazochistiškai mėgavausi kentėdama... Skausme mačiau prasmę ir jaučiau palaimą.
Ir tada vienądien staiga panorau būti laiminga. Netikėtomis aplinkybėmis, netgi kiek makarabiškoje aplinkoje. Per laidotuves. Žvakučių šviesoje apsišvietė velionio tiek metų košmariškuose sapnuose persekiojęs mane veidas. Kvepėjau ladanu, dervom ir lelijomis. ,
,Geležinė mergelė" baltu kašmiriniu paltu degė ir liepsnojo manyje šaltoje šarvojimo salėje... Baltas paltas akivaizdžiai disonavo toje aplinkoje.
Smalsuoliai, o jie, kaip kokie maitvanagiai ir šakalai, mėgsta lankytis šiose skausmo buveinėse, it stabo ištikti springo savo seilėmis. Baltas paltas buvo niekis.
Svarbiausiai kas buvo po juo. Raudonai. Vilkėjau raudonai.
Raudono šilko suknelė degino ir svilino odą. Baltos lelijos rankose aitriai kvepėjo ir keistai svaigino, nenorom padėjau jas ant velionio krūtinės. Žvelgiau į veidą. Kadaise mylėtą. Nekęstą. Jaučiau kaip maitvanagiai šnabždasi tarpusavyje, fiziškai jaučiau virš savosios galvos pulko juodų varnėnų sparnų šnarėsį. Nebebijojau. Išsilaisvinau. Stovėjau, kaip niekada tiesi ir tvirta. Savigriovai nebeliko vietos. Lelijos vibravo žvakių šviesoje.
(VR. ... Intoksikacija)
kur aš čia patekau ? 
ar jums neatrodo, kad čia tik eilės, mintys (kai kurios man labai gražios), prie ko čia tie asmeniškumai.
O kad liūdnos, tai gyvenimas ir yra liūdnas. Ir poezija turi būti liūdna, kitaip kam ji reikalinga.
Ateisiu čia dar paskaityti kada nors.
ar jums neatrodo, kad čia tik eilės, mintys (kai kurios man labai gražios), prie ko čia tie asmeniškumai.
O kad liūdnos, tai gyvenimas ir yra liūdnas. Ir poezija turi būti liūdna, kitaip kam ji reikalinga.
Ateisiu čia dar paskaityti kada nors.
Nieko ir niekada nežadėk.
Tiesiog ateik ir padaryk. Ir aš nustebsiu.
(VR. ...Pamąstymai )
Tiesiog ateik ir padaryk. Ir aš nustebsiu.
(VR. ...Pamąstymai )
Kam ateini į sapną?
Sapne man darai skaudžiai.
Kam ateini kasvakar?
Po to paširdžiuose maudžia...
(VR. ... kam ateini į sapną?)
2021-02-07
Sapne man darai skaudžiai.
Kam ateini kasvakar?
Po to paširdžiuose maudžia...
(VR. ... kam ateini į sapną?)
2021-02-07
