STAGE 4. Tafrutas – Al Ajunas. 620 km
Po vakarykščių gedimų nusprendėme Toyotos “neprievartauti” ir važiuoti vieniems tiesiausiu maršrutu pakrante iki Al Ajuno esančio Vakarų Sacharoje. Iš Tafruto link pakrantės pajudėjome apie aštuntą valandą ryto. Kalnuotas maršrutas per serpantinus po truputi virto į monatonišką tiesių kelią einantį palei vandenyna, kas kelis kilometrus būdavo matyti šelstančios bangos. Temperatūra nedžiugino, buvo apie 12 laipsnių šilumos. Pasiekėme Mirlefto miestelį, sustojome kavos, begeriant kavą marokietiškoje kavinukėje prie mūsų prisijungė karolis, Mindaugas ir Algirdas iš “Black hole” komandos, jie su sportiniu Nissan Patrol GR, vieninteliai iš lietuvių, važiuoja “Race” kategorijoje, persimetus pora žodžių išdūmėmė pakrante iki sekančio waypoint’o – legzira paplūdymio esančio šale Sidi Ifni kurortinio miestelio. Pavėlavome trimis metais, mat 2015 metai didžiają arką esančia paplūdymyje sugriovė bangos, likusi tik mažoji. Bet vaizdas kerintis, pasivaikščiojome, padarėme nuotraukų, pabendravome su švedų pora, jie labia nustebo, kad mes automobiliu atvažiavome iš Baltijos šalių. Diena ėjo sklandžiai, Toyota neskleidė jokių ligos simptomų, judėjome monotonišku keliu tolyn – į vakarų Sacharą. Pakeliui aplenkėme kroatų ekipažą su Tesla X. Garsioji Tesla, aprašyta žiniasklaidos ir įrašyta į rekordų knygą, kaip pirmasis elektrinis automobilis atkeliavęs iš Europos iki Gambijos. Na viskas skamba gražiai ir pompastiškai, tik niekur neminimas pagalbinis automobilis kuris iš paskos vežė dyzelynį generatorių dėl Tesla X pakrovimo. Taip bevažiuojant ir lenkiant kitus dalyvius pasiekėme garsųjį Antuano de Sent Egziuperį miestelį pavadinimu Tarfaja. Šiame miestelyje stove paminklas skirtas rašytojui ir pastatytas muziejus jo vardu (muziejaus negalėjome aplankyti, buvo uždarytas). Būtent čia Antuanas skrisdamas lėktuvu, užėjus smėlio audrai, ir dingo. Miestelis bando sudaryti turistinį įvaizdi, promenados, palmių alejos, suoliukai, spalvotos trinkelės, o kitoje pusėje vaiduokliški namai. Viskas apleista ir apipūstyta smėliu. Maroko viriausybė nusprendė okupuotoja Vakarų Sacharoje ir netoli jos pristatyti miestų ir įkurdinti marokiečius, kad lengviau būtų kontroliuoti teritorijas, bet mūsiau niekas nenori keltis. Al Ajuno mieste pamatysime dar didesnį vaiduoklių miestą, su didžiuliais apleistais viešbučių kompleksais ir kariniais daliniais. Papietaujame, pavalgome vietinių stintų ir jūrų gerybių mišinio ir patraukiame link Al Ajuno pakeliui aplankydami apleistus laivus užplaukusius ant sėklumos ir paliktus rudyti. Kuo arčiau okupuotos teritorijos tuo dažniau būdavome stabdomi postuose ir prašomi duoti Fiche. Ne, ne žuvies, toks popieriukas kuriame surašyti visi tavo duomenys, kad nereikėtų kaskart rodyti paso ir gaišti laiko, tiesiog paduodi lapuką, mažą prezentą ir tolyn. Po truputi temsta, važiuojame apypustytu keliu, gelbsti papildomos šviesos. Apie dvidešimtą valandą pasiekiame oficialų viešbutį, grandiozinio dydžio, marmurinėmis grindimis, kolonomis, didžiuliu baseinu pilnu žalio vandens, visa aplinka apleista, toks jausmas, kad šiame viešbutyje tik apsistoje kas met vykstantys ralio dalyviai, maisto nėra, artimiausia vieta kurioje galėtumėm kažką užkasti, tai Al Ajūno oro uostas. Susitinkame Arūna su Tada, šalia savo skrajojančio Passato bando gamintis vakarienę, turi srieginį degiklį ir Campingaz dujų balionus, kurie tarpusavyje netinka, prašo iš mūsų pasiskolinti įrangą. Juokas, juokais, bet paaiškėja, kad pas mus irgi srieginis degiklis, o balionai su Campingaz pajungimu… Mes irgi būsime be vakarienės, arba teks valgyti vėl šernienos konservus. Pašnekėję, pasijuokę vieni iš kitų einame miegoti. Rytojaus tikslas kuo ankščiau atsikelti, palikti visus ekipažus miegančius ir kuo ankščiau pasiekti Dahlą – kaitininkų rojų, kolega Gytis nori visa dieną skirti kaitavimui. 
STAGE #5. Al Ajunas - Dahla. 510 km
Šešios valandos ryto, mes jau kelyje, su vėjaliu lekiam tiesiu keliu per smėlynus Dahlos link. Daug nenulėkėme, pirmame poste mus jau stabdo ir taip visa kelią, nes važiavome pirmi, visiems labia įdomu kas čia per ralis ir kiek bus automobilių, išgirdus, kad jų laukia dienos bėgyje apie 150 mašinų su tokiais pat žiopliais kaip mes, trina rankas – pasilabdaraus. Pakėlėse smėlis, nedideli kauburai, ganosi kupranugariai ir taip visus 500 kilometrų. Gan nuobodu, šiandien už vairo aš (tik įvažiavus į Maroką, nutarėme vairu keistis etapais, kas dieną), kolega ruošia jėgas kaitui. Likus apie 60 kilometrų iki Dahlos vaizdas kardinaliai pasikeičia, smėlis tampa akinančio baltumo, įspūdingos kopos, vaizdai primena Kuršių Neriją, tik be medžių. Dahloje apsistojame officialeme viešbutyje, atvykome apie dvyliktą valandą dienos, ir pirmą kartą Afrikoje, įšokam į šortus ir šlepetes, šiame pusiasalyje net 26 laipsniai šilumos. Pasikeitę garderobą lekiam į kaitavimo vietą, Gytis liks kaituoti, o mano misija surasti Dahloje arba naują degiklį, arba kitus balionus.
Kadangi visa dieną maluosi pirmyn, atgal po Dahlą, policija postuose jau nebestabdo, tušinukų gavo užtektinai. Susirandu miestelio centra, priparkuoju Toyotą ir į paieškas. Turgus primena tokius pat kaip Turkijoje, Egipte, Tunise, kurotinėse vietose, tik čia viskas kitaip, nieks nesikabinėja, nešaukia “Hello, My friend, 5 dollars”. Pavaikščiojus gerą pusvalandį nepavyksta nieko surasti. Susirandu vietinį dieduką kalbantį angliškai, pasiūlau prezentą ir paaiškinu problem. Nuveda į vietinę parduotuvę kurioje turi mažo tipo Campinggaz degiklį ir vieną mažą balionėlį. Prašo 30 eurų, sakau “Sorry My friend, no money” ir parodau, kad turiu maianais dvigubai didesnį balioną, apsidžiaugė, kad daug dujų ir geranoriškai sutiko pamainyti. Aišku jaučiausiu vistiek apgautas, nes taip paprastai Afrikoje niekas nevyksta, tik nežinojau kurioje vietoje mane išdūrė, todėl galvos labai neskaudėjo. Turiu mažą degiklį ir vieną balioną, bent jau porą vakareinių Mauritanijos bivakuose pasigaminsim. Viską susipakuoju ir patraukiu link automobilio, važiuosiu į viešbutį.
Nespėjus sustoti viešbučio aikštelėje, iškart prisitato vietinis jaunuolis. Tikras vietinis, už kelnių slapta užsikišęs Vakarų Sachariečio pasą, kokių 30 metų amžiaus, reta barzda ir ūsais, tik pradėjusia kaltis ir siūlo viskuo padėti, ko tik reikia, nes tiek jis čia visus pažįsta, tiek jį. Vėl išdėstau savo problemą. Jaunuolis, kurio vardo nepamenu, pasisiūlo pagelbėti ir prisipažįsta, kad dirba žvejybiniuose lietuvių laivuose, gerai žino lietuvius irk as galėtų turėti balionų. Paprašau, kad subegiotų, atneštų kitus balionus ir pasikeisime. Išlekia. Po gero pusvalandžio visas uždūsęs parlekia, sako – reikia balionų, duok balionus, nunešiu pakeisiu ir grįšiu. Mintyse galvoju, jo duosiu balionus dingsi, tiek ir tematysiu. Na aišku tu trijų likusių balionų vertė Lietuvoje kokių 15 eur maksimum. Nepasimetu, sakau palik ką nors kaip užstatą. Vakarietis net nedvėjodamas ištraukė iš kišenės Samsung S3, vakarietišką pasą, marokietišką pasą, bei jurinį pasą – this is everything what I have – ir dingo su balionais. Lūkuriuoju, telefonas vis skamba, numetu, ir po gerų dvidešiemties minučių Vakarietis grįžta, su mano balionais. Problem, sako, niekas nenori keisti, nes neturi tokių degiklių, bet radau kur galima nusipirkti gera kaina mažus balionus, follow me. Mintyse vėl, jo, nueisiu už kampo ir grįšiu be pinigų, jei išvis grįšiu. Kad ir mintys dvejopos, vistiek nusprendžiu leistis į aventiurą, pakeliui sutinku visus 7 amberius, sakau – vyrai varom kartu – atsisakė, turbūt išsigando. Na nieko, pasitariam, kad jeigu negrįšiu už 10 minučių eitų ieškoti. Patraukėm senamiesčio link, vinguotomis siauromis gatvelėmis, paėjus kokius 2 kilometrus pasiekėme parduotuvėlę. Viskas ok, nusipirkau balionus, tikrai žema kaina. Grįžtant atgal vakariečiui pasiūliau pinigų už pagalbą – asisakė. Sako: man nereikia pinigų, pinigai yra beverčiai, bet jeigu turi alkoholio paimsiu. Alkoholio nedaviau. Gerasis vakarietis užsiminė, kad dirbdamas laivuose su europiečiais, tame tarpe ir lietuviais, daro mainus, jis jiem “žolės”, “hašo”, o jie – stipriųjų spiritinių gėrimų. Taip ir verda gyvenimėlis, nes čia alkoholis kainuoja vietiniams tris kart brangiau, turistams dar kart trys.
Taip ir praėjo vakaras, beieškant dujų. Metas pasiimti kolegą po kaitavimo ir ieškotis vakarienės. Nutarėme išbandyti garsiuosiu kupranugarių mėsainius (Camel Burgers). Susiradome vietinį, prasmirdusį kioskelį šale judrios gatvės. Sąlygos aišku antisanitarinės, bet buvo savotiškai skanu. Skrandžiai liko patenkinti, o mes irgi išgyvenome. Metas ilsėtis, ryt laukia naujas etapas.
STAGE #6. Dahla – Bon Lanuaras. 400 km
Paskutinė diena Vakarų Sacharoje, šiandien laukia sienos kirtimas, įvažiavimas į mažąjį pragarą – Mauritaniją. Tarp Vakarų Sacharos ir Mauritanijos driekiasi niekeno žemė, tiesiogine ta žodžio prasme niekeno, ji kontroliuojama jungtinių tautų. Šioje teritorijoje pilna visokio plauko veikėjų, bei visa teritorija atrodo kaip didelis autolaužynas. Į Mauritaniją, kaip ir kitas Afrikos šalis yra draudžiama importuoti senesnius automobilius kaip 7 metai (berods 7 m, ar kažkas panašaus), todėl niekeno žemė puiki vieta suvežti seną techniką ir ja ten ardyti, bei importuoti devėtas dalis. Iš Dahlos papajudame visi kartu, Amber ekipažai, bei Lukrida, tenka išvykti dar neprašvitus, nes pasienis atsidaro apie 9 val. ryto ir reikėtų ten būti kuo ankščiau, kad sklandžiai ir greitai įvyktų visa procedūrą. Kertame ekvatoriaus juostą (tropic of cencer), prie garsiojo ryboženklio žyminčio šią juostą netenka nusifotografuoti, nes dar aklinai tamsu. Vos prašvitus privažiuojame paskutinę degalinę ir parduotuvę esančia Vakarų Sacharoje, užsipilame kuro, (nes Mauritanijoje striuka, būtent tame maršrute kuriuo važiuosime, degalinių nerasta) išleidžiame paskutinius dirhamus. Degalinėje sutinkame Africa Eco Race palaikymo komandų automobilius, kurie jau juda atgal į europą po ralio. Nors ir esame toje žemyno dalyje, kur jau turėtų būti šilta, bet vėjas ledinis ir milžiniškas, pūsto smėlį, turbūt tai ženklai, kad neužilgo pateksime į mažąjį pragarą – Mauritaniją. Siena, chaosas, pilna sunkvežimių ir visokių „delavarų“. Iš dėdžių stovinčių šale išvykymo vartų iš maroko pasiimame baltus popieriukus – Fiche D‘embarquement. Juos užpildome ir laukiame kol praleis pro vartus ir pateksime į pasienį. Vartai atsidaro, muitininkams paduodame baltus lapelius ir savo dokumnetus, patenkame į buferinę zoną, vėl laukiame savo eilės, kad galėtumėm deklaruoti automobilį, kad paliekamę šalį su ta pačia trasnporto priemone kuria ir įvažiavome. Maždaug per valandą susitvarkome dokumentus ir patenkame į niekeno žemę. Niekeno žemė – teritorija niekam nepriklausanti, kurią kontroliuoja jungtinės tautos, ši žemė driekiasi tarp Vakarų Sacharos (Okupuotos Maroko) ir Mauritanijos. Teritorijos plotas vietomis nuo 6 km iki 40 km. Tik įkėlus pirmus du ratus į šią teritoriją apspinta visokie „piratai“ siulantys keistis pinigus, ką nors pirkti ir t.t. Važiuojame uždarytais langais, mojuojame, kad nieko nereikia, Toyota aplimpa dvikojais padarais, kariasi ant mašinos, lipa ant slenksčių, mojuoja banknotais, rodo visokius vieno piršto gestus. Į nieką nekreipiame dėmesio ir judame lėtai, vinguotais smėlynais, kur matosi provežės, nes nuklysti nelabai saugu, teritorijoje dar yra likę minų. Aplink vaizdai kraupokai, smėlis, vėjas ir automobilių laužynas. Kaikurie palikti ir išardyti, kaikurie sudegę. Tolumoje matosi jungtinių tautų visureigiai, paskutiniu laikotarpiu čia jų nemažai. Prieš geras dvi savaites, kai vyko Africa Eco Race varžybos, ši teritorija dvi paras buvo uždaryta, nes kilo kažkokie propogandiniai neramumai. Bevažiuojant minu lauku pamatėme Mauritanijos sieną, tiksliau postą. Įvažiavimas į Mauritaniją vyko sklandžiau ni manėme, užteko pasakyti tik automobilio numerius ir pavardes, muitininkai užsižymėjo saraše ir liepė nesustojant važiuoti iki pirmo bivako Mauritanijoje, kuriame lauks muitininkai ir tenai susidėsime vizas, dar kartą pakartojo, kad niekur nestotumę, ir tiesiu taikymų į stovyklą. Mes jau Maurų žemėje. Prasidėjo smėlio audra, kuri tęsėsi visą laiką kol buvome šiose žemėse. Telefono ryšio nėra, pirmoji šalis, kurioje neveikia Omnitel (nors ir buvo deklaruota, kad turėsime ryšį). Tik pravažiavus sienos kirtimą, susotojeme ir laukiame visų kitų ekipažų. Vaizdai aplink kerintys, vien smėlis, kopos, juodas asfaltas vietomis apipustytas smėliu, pakelėse palikti – išrinkti automobiliai. Šiandien mūsų laukia bivakas viduryje dykumos, kuriame pirmą kartą susirinks visi ekipažai, įskaitant ir 10 lietuvių komandų. Pavažiavus apie 80 km nuo sienos, sukame į bekelę, taip rodo navigacija pagal koordinates, nuo kelio nutolstame apie 20 km ir mes jau vietoje, diena dar tik įpusėjusi, prisipirpkuojame Toyotą prie kitų lietuvių ekipažų, pradedame statytis palapines ir eisime pas muitinunkus susitvarkyti dokumentų. Šiemet organizatoriai pasistengė, kad nereikėtų sudaryti spūsčių ir gaišti ant sienos, visa muitinė su didžiule palapine, kondicionuojama viduje ir visais kompiuteriais persikėlė į mūsų bivaką. Palapinėje pasidarome vizas, susištampuojame pasus, mes jau oficialiai Mauritanijoje. Bivaką saugo ginkluota kulkosvaidžiai Mauritanijos kariuomenė, vaizdai aplinkui keriantys, kopos ir horizonte nieko nėra tik smėlis... Įkurus stovyklą pradedame gamintis vakarienę ir degustuoti alkoholinius gėrimus atsivežtus iš Lietuvos. Mauritanijoje visiškai uždraustas alkoholis, net ir jo įvežimas griežtai kontroliuojamas, už pora butelių gali atsidurti kalėjime, o už didelį kiekį gręsia net galvos nukirtimas. Mums pavyko, niekas netikrino. Bevelagant, bedegustuojant, bepramogaujant su snieglentėmis ant smėlio atėjo ir vakaras, vakarėlis tikrai buvo smagus. Rytoj laukia dar diesni nuotykiai, ryt komandos išsiskirs, kas važiuoja „Race“ kategorijoje suks į Mauritanijos rytus link Ataro, o visi kiti į vakarus – link paplūdymio.
