Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė.
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip giminės bruožas.
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip kultūra.
(Resmaa Manakem)
Išties būna tokių šeimų, kur norisi pasakyt "jie visi tokie giminėj" arba "atsigimė į savus", dažnai ne iš gerosios pusės
Su kultūra tai išvis dažniausiai gal sunku atsekti tuos įvykius.
Nors apie lietuvius tai gana daug kalbama apie posovietinę traumą.
Pvz visa sovietinė psichiatrija buvo praktiškai politiniams kaliniams, todėl iki šiol išliko ta dėmė visai psichologinės sveikatos sričiai - tik neprasitark, kad tau blogai, tapsi psichu, uždarys, aplinkiniai nesupras, laikys keistuoliu, "geriausiu" atveju tik pasijuoks. Nors lūžusias kojas gydomės be jokios gėdos.
Beje, įdomus tyrimas, kad represuotų šeimų vaikai, kurie smarkiai tapatinasi su savo šeimos istorija, yra psichologiškai tvirtesni. Moonte, manau, tau galima pritaikyti, tu daug rašei apie tai
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė.
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip giminės bruožas.
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip kultūra.
(Resmaa Manakem)
Išties būna tokių šeimų, kur norisi pasakyt "jie visi tokie giminėj" arba "atsigimė į savus", dažnai ne iš gerosios pusės
Su kultūra tai išvis dažniausiai gal sunku atsekti tuos įvykius.
Nors apie lietuvius tai gana daug kalbama apie posovietinę traumą.
Pvz visa sovietinė psichiatrija buvo praktiškai politiniams kaliniams, todėl iki šiol išliko ta dėmė visai psichologinės sveikatos sričiai - tik neprasitark, kad tau blogai, tapsi psichu, uždarys, aplinkiniai nesupras, laikys keistuoliu, "geriausiu" atveju tik pasijuoks. Nors lūžusias kojas gydomės be jokios gėdos.
Beje, įdomus tyrimas, kad represuotų šeimų vaikai, kurie smarkiai tapatinasi su savo šeimos istorija, yra psichologiškai tvirtesni. Moonte, manau, tau galima pritaikyti, tu daug rašei apie tai
Patiko. Trauma suvokiama l plačiai
Kokią įdomią mintį perskaičiau
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė.
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip giminės bruožas.
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip kultūra.
(Resmaa Manakem)
Išties būna tokių šeimų, kur norisi pasakyt "jie visi tokie giminėj" arba "atsigimė į savus", dažnai ne iš gerosios pusės
Su kultūra tai išvis dažniausiai gal sunku atsekti tuos įvykius.
Nors apie lietuvius tai gana daug kalbama apie posovietinę traumą.
Pvz visa sovietinė psichiatrija buvo praktiškai politiniams kaliniams, todėl iki šiol išliko ta dėmė visai psichologinės sveikatos sričiai - tik neprasitark, kad tau blogai, tapsi psichu, uždarys, aplinkiniai nesupras, laikys keistuoliu, "geriausiu" atveju tik pasijuoks. Nors lūžusias kojas gydomės be jokios gėdos.
Beje, įdomus tyrimas, kad represuotų šeimų vaikai, kurie smarkiai tapatinasi su savo šeimos istorija, yra psichologiškai tvirtesni. Moonte, manau, tau galima pritaikyti, tu daug rašei apie tai
Esu skaičiusi tokiu pat principu paremtą "giminės prakeiksmo" aiškinimą. T.y. ten ne kažkokia mistika, o tiesiog vienos giminės žmonės vis kartoja tą patį elgesio modelį.
Taip, tai nebūtinai kažkoks konkretus įvykis (nors būna ir taip, pvz artimojo mirtis), bet iš esmės tai yra žmogaus reagavimas į aplinką, gebėjimas adaptuotis (kazkaip panašiai, tiksliai neatkartosiu).
Ir l tinka Terės pastebėjimas dėl elgesio modelio.
Trauma plačiąja prasme gali būti patirta prosenelių, bet per kartas eiti kaip elgesio modelis. O pradinis šaltinis -trauma-ir lieka neatskleista.
Turbūt atrodo kaip prakeiksmas, kai po keleto kartų (kirtis ant ų) niekas nebeprisimena, kaip ir kodėl susiformavo tas elgesio modelis, bet vis jį kartoja.
Ir mes dauguma kartojam visuomenės traumu padiktuotą elgesį. Pvz nekalbėti apie jausmus, nesakyti, ka galvoji. Nors jau seniai niekas nebenubaus ir neištrems.
Vajėzusėliau, tik dabar Terės citatoj pamačiau, kokią nesąmonę parašiau.
Turėjo būt:Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė.
Trauma šeimoje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip giminės bruožas.
Trauma visuomenėje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip kultūra.
, bet džiaugiuosi, kad mane ir taip supratot
*
O aš šiandien kokį įvykį apturėjau
Buvau užbėgusi su reikalais pas vieną žmogų, nu ir paskui lipu sau laiptais, apačioj kažkokia tiotka laukia ir man praeinant, kad užvems "dar kartą trenksi taip duris, tai aš tau...." (nors aš jas viso labo turbūt tik paleidau, kad pačios užsidarytų) . Aš jai kažką atgal ir, nebūčiau aš
, išeidama taip trinktelėjau laiptinės duris iš jėgos. Paaiškins čia man! Paskui jau lipt į mašiną. Atsiveja mane, rėkdama kažką, pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai. Su PEILIU Ir jau žiūriu, taikosi man kur įbrėžt ar į padangą durt. Nu galvoju, kas čia bus. Man tai nebaisu, bet jau ir trolint jos nebesinorėjo 
Dar sakė, kad paskūs mane, nes kaukė buvo nuo nosies nusmukus, o ji pati išvis be kaukės buvo Bet paskui atėjo toks visai normalus vyras, išsitempė už parankės ir cirkas baigėsi. Matyt pratus siautėt.
Turbūt atrodo kaip prakeiksmas, kai po keleto kartų (kirtis ant ų) niekas nebeprisimena, kaip ir kodėl susiformavo tas elgesio modelis, bet vis jį kartoja.
Ir mes dauguma kartojam visuomenės traumu padiktuotą elgesį. Pvz nekalbėti apie jausmus, nesakyti, ka galvoji. Nors jau seniai niekas nebenubaus ir neištrems.
Vajėzusėliau, tik dabar Terės citatoj pamačiau, kokią nesąmonę parašiau.Turėjo būt:
Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė.
Trauma šeimoje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip giminės bruožas.
Trauma visuomenėje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip kultūra.
, bet džiaugiuosi, kad mane ir taip supratot
*
O aš šiandien kokį įvykį apturėjau
Buvau užbėgusi su reikalais pas vieną žmogų, nu ir paskui lipu sau laiptais, apačioj kažkokia tiotka laukia ir man praeinant, kad užvems "dar kartą trenksi taip duris, tai aš tau...." (nors aš jas viso labo turbūt tik paleidau, kad pačios užsidarytų) . Aš jai kažką atgal ir, nebūčiau ašIr jau žiūriu, taikosi man kur įbrėžt ar į padangą durt. Nu galvoju, kas čia bus. Man tai nebaisu, bet jau ir trolint jos nebesinorėjo
Dar sakė, kad paskūs mane, nes kaukė buvo nuo nosies nusmukus, o ji pati išvis be kaukės buvo
Bet paskui atėjo toks visai normalus vyras, išsitempė už parankės ir cirkas baigėsi. Matyt pratus siautėt.
Blyn, baisu. Gal šizofrenikė kokia. Papjaus ir vardo nepaklaus.
Ir mes dauguma kartojam visuomenės traumu padiktuotą elgesį. Pvz nekalbėti apie jausmus, nesakyti, ka galvoji. Nors jau seniai niekas nebenubaus ir neištrems.
Vajėzusėliau, tik dabar Terės citatoj pamačiau, kokią nesąmonę parašiau.
Turėjo būt:Trauma žmoguje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip asmenybė.
Trauma šeimoje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip giminės bruožas.
Trauma visuomenėje, per laiką praradusi kontekstą, atrodo kaip kultūra.
, bet džiaugiuosi, kad mane ir taip supratot
*
O aš šiandien kokį įvykį apturėjau
Buvau užbėgusi su reikalais pas vieną žmogų, nu ir paskui lipu sau laiptais, apačioj kažkokia tiotka laukia ir man praeinant, kad užvems "dar kartą trenksi taip duris, tai aš tau...." (nors aš jas viso labo turbūt tik paleidau, kad pačios užsidarytų) . Aš jai kažką atgal ir, nebūčiau aš
, išeidama taip trinktelėjau laiptinės duris iš jėgos. Paaiškins čia man! Paskui jau lipt į mašiną. Atsiveja mane, rėkdama kažką, pusiau rusiškai, pusiau lietuviškai. Su PEILIU Ir jau žiūriu, taikosi man kur įbrėžt ar į padangą durt. Nu galvoju, kas čia bus. Man tai nebaisu, bet jau ir trolint jos nebesinorėjo Dar sakė, kad paskūs mane, nes kaukė buvo nuo nosies nusmukus, o ji pati išvis be kaukės buvo Bet paskui atėjo toks visai normalus vyras, išsitempė už parankės ir cirkas baigėsi. Matyt pratus siautėt.Jėzau, čia jau liga matyt, ne šiaip durnumas
(Žužu ačiūūū) Užtat iki jos visą mėnesį nevalgiau kepinių, pasirodo ne taip ir sunku be jų
Kaip jums karantinas?
Man tai viskas tinka. Paskutines savaites viskas uzkalta buvo, daugelisuprato kas ir kaip bus( cia as apie mastancias).
Tinka,netinka,apie tai nebeišeina diskutuoti.Kai toks katastrofiškas sergamumas,tikrai turėjo imtis priemonių,ir tai dar per vėlai viską uždarė.Galėjo sekmadienio vakarą įvesti karantiną, ir nebūtų to bereikalingo erzelio, skubėjimo ir panikos.
O kai pc pradėjo tas paletes statyti, tai mūsų kaime liaudis sakytum pasiuto, dvigubai aršiau puolė į pardes.Jaučiu ir 4000 zona bus peržengta.
Šnd.paskutinė darbo diena.Darbo kalendorius užpildytas su kaupu.Nežinau, kada ir namo grįšiu.
