QUOTE(Lisitėja2 @ 2020 10 15, 15:40)
Už tai kiškio nei viena neturim Jei, atvirai, neįsivaizduoju savęs su triušiu kalbantis.
Mylimuke, o su triušiuku kalbiesi,jis supranta tave?
Aš su saviškiais kalbuosi, ir jie mane tikrai supranta. Negalvokit,kad trolinu, gryna tiesa.
Mylimuke, o su triušiuku kalbiesi,jis supranta tave?
Aš su saviškiais kalbuosi, ir jie mane tikrai supranta. Negalvokit,kad trolinu, gryna tiesa.
Tikrai nesijaučiu kažką praradus su triušiu vietoj katės. Nors dar reiktų pagalvot, į katę ar šunį jis panašesnis. Nežinau, kiek supranta, bet pasikalbu su juo, visad kviečiamas ateina, laksto iš paskos, virtuvėje trinasi palei kojas Kartais užlipa ant lovos draugaut ir su nosim baksnoja arba įsikanda antklodę ir tampo
...
Kad jau apie pirkinius prakalbot, šiandien vaikščiodama tokį podkastą gerą apie laimę klausiau. Sociologę kalbino, nagrinėjo, kodėl lietuviai atseit nelaimingiausia tauta.
Visų pirma tai tą laimę labai skirtingai suprantam lyginant tarp šalių ir tautų. O pas mus nemažai laimė nagrinėjama per kapitalizmo prizmę. Ir žmogus tarsi nedrįsta jaustis laimingas, nes neturi didžiausio namo, brangiausios mašinos, tobuliausių vaikų, idealiausios figūros. Ir būtent tas neleidžia savęs laimės skalėje vertinti 10,nes dar daug iki tobulumo. Kai, trumpai tariant, laimė apskritai nėra pastovi būsena, ir nėra kažkoks galutinis tikslas, olimpo kalnas, nėra vieno recepto, vienodo atspirties taško.
Va, ir auginančioms paauglius arba tuoj juos turėsiančioms labai rekomenduoju paskaityt ar paklausyt psichoterapeutės A. Kurienės. Bent man labai patiko jos įžvalgos.