Ou yesssssss. Fantastiškas skonis. Pyragas burnoj tirpsta.
Vieną porciją suvalgius nusprendžiu antrą pasiimt išsinešimui.
Rimtai. Tokio skanaus obuolių trupiniuočio niekur ir niekada nevalgiau. Dėl jo verta važiuoti net ir į dykumą.
Kavinės kiemas toks įdomus. Kaip iš senų filmų.
Saulė pasiekė zenitą. Svyla ir pakaušis, ir padai, ir bet koks kitas odos lopinėlis, pakliuvęs po tiesioginiais saulės spinduliais. +46C.
Važiuojam toliau. Tvirtovėj ant ratų ne ką geriau, nei lauke. Kondicionieriaus nėra. Pro atidarytus langus tvoskia kaitra. Net vėjas nepadeda. Kaip orkaitėj kepam.
Gelbsti tik tai, kad esam apsirūpinę vandens purkštukais. Tai traukiam iš šaldytuvo vandens butelius, persipilam į purkštukus ir praktiškai be perstojo drėkinam tiek odą, tiek rūbus. Per 2-3 minutes išdžiūstam ir drėkinimo procedūrą kartojam iš naujo. Nuo sėdynių karšta, be to pro langus plieskia saulė, todėl niekas nebesėdi. Visi važiuojam stovėdami praėjime.
Pekla pekliausia.
Įsikuriam Sesreim stovyklavietėj. Papietaujam, pasistatom palapines, tepamės penkiolika sluoksnių SPF ir važiuojam į Deadvlei.
Iki ten valanda kelio, 7 turim būtinai išvažiuoti atkal per parko vartus, antraip gausim baudą. Todėl vairuotojas mina negailėdamas, o mes tuo tarpu pro langą stebim kylančią smęlio audrą.
Fotografuoju vos ne iki pusės išlindus per langą. Neatsargiai atsimerlkiau, ir gavau tiek smėlio į akis, kad pora dienų po to akis perštėjo.
Vaizdai aplinkui tiesiog apokaliptiniai.
Kai atvažiuojam į vietą, audros nėra. Nežinau, nurimo ji, ar mes tiesiog iš jos kelio išsukom, bet galim džiaugtis galėdami atsimerkti.
Perkamės bilietus, sėdam į džipą (tvirtovių ant ratų eismas čia draudžiamas) ir važiuojam iki ženklo, nurodančio, kad čia turim išlipti ir toliau per smėlynus klampoti patys.
Bet vaizdai verti klampojimo per karštą smėlį.
