Ant tilto ilgiau pabuvus galima ir į ožio ragą sustirt, todėl sukamės ir keliaukam tolyn nuo vandens.
Užtat čia daug sendaikčių parduotuvių. Jau žinau, ką veiksiu ateinančias dvi dienas 
Čia pirkalioju visokius niekučius ir prieskonius sau bei manęs namie laukiantiems.
Šitą komplektuką tai įsimylėjau. Ėjau aplink ratais kvadratais, laižiausi, kaip katinas lašinius užuodęs, bet vis tik nusprendžiau, kad nerizikuosiu daug šukių namo parsivežt. (paskui, kraunantis lagaminą dėl šito savo sprendimo pasidžiaugiau, nes niekaip indų į savo bagažą sutalpinus nebūčiau).
Čia jau užsidarė. Eisim rytoj.
O dangaus gražumas.....
XXII-oji diena. Gruodžio 21-a.
Tas pats Swakopmund. Pusryčiai įskaičiuoti, visi susitinkam prie didžiulio stalo. Be mūsų čia dar kelios grupės apsistoję, tai žmonių nemažai, bet virtuvės darbuotojai sukasi puikiai.
Po pusryčių besišnekučiuojant kieme prie manęs prieina vakar pramogas pristačiusi mergaitė ir džiaugsmingai praneša, kad licensijos pratęstos, saugumu įsitikinta ir nuo šiandienos vyksta šuoliai su parašiutais 
Super. Tik tiek, kad šiandien labai apsiniaukię, tai užsisakau šuolį rytojui tikėdamasi, kad ryt dar ir saulė švies.
Tai dabar iš to džiaugsmo pasišokinėdama keliauju šaligatvius šlifuot ir sendaikčiuose kuistis.
Dar vienas daiktas, kurį įsimylėjau, ir kurio neparsivežiau:
Vo, ir Afrikoj ragatkių besama 
Išeiginių batelių kam nors? Bus kaip Eglės žalčių karalienės, nesunešiojami.
