Ir vėl juodasis.
Užmatom žirafą, o ji kažkodėl leidžiasi bėgti. Matyt savo grakštumą demonstruoja. 
Atvažiuojam į nakvynės vietą. Dar šviesu ir karšta, tai pirmiausiai skalbiam ir skalbinius džiaustom, o palapines statom tik po to.
Ko tie, kam priklauso šiandien, ruošia vakarienę, traukiu iki prie pat stovyklavietės esančios gėrimvietės. Bet kelią man pastoja voveriukkas. Graužia obuolį ir net nemano niekur trauktis. 
Prie gėrimvietės randu benueinantį drambliuką:
Ir geriančią žirafą:
Netrukus ir ji patraukia drambliukui įkandin.
Stebina tai, kad visiškai laukiniai gyvūnai ateina taip arti žmonių. Jie tiesiog stovyklavietės teritorijoj. Namukai stovi už kokių 15-ies metrų nuo vandens. Tiesa, čia yra ženklai su įspėjimais netriukšmauti, kurių laikosi absoliučiai visi. Žmonių nemažai, na gal 35+, ir visi kalbasi tik pašnibždomis, vaikšto atsargiai, lyg miegantį prižadinti bijotų. Didžioji dauguma su fotoaparatais, kiti tiesiog sėdi ant suoliukų ir grožisi.
Dieviška.
Žirafai nuėjus grįžta drambliukas. Žinau, kad tas pats, nes nebuvo visiškai dingęs iš akių. Paaugliukas čia. Ir panašu, kad bendrauti norėtų. Vis bando prieiti arčiau, deja, tvora trukdo.
