Rodosi iš visų pusių 
Vėl oriksai:
Šalią jų gnu:
Ir prie šitos gėryklos tuščia....
Bet vis tiek gražu.
Stovyklavietę pasiekiam jau visai temstant.
Dangus šviečia visom spalvom:
Keturiese mes dar važiuojam į naktinį safari (daugiau norinčių neatsirado). Palapines mums pastatyti pažadėjo gidas, nes laiko tam neturim - tik griebiam fotikus, kažką šilčiau apsivilkt ir bėgam bėgte prie automobilio su vietiniu vairuotoju/gidu.
Spėjom (vairuotojas greičio pedalą paspaudė tiesiog sekundė į sekundę pagal paskirtą laiką. Kažkas yra šitą safari išsipirkęs, bet laiku nepasirodė ir jo nebuvo laukiama nė minutėlės. Ir sumokėtų pinigų jis (ar ji) neatgaus).
Visai netoli tenuvažiavus kelią mums patoja dvi liūtės. Ech, gražuolės.
(Atsiprašau už nuotraukų kokybę, bet geriau nieko išspausti negalėjau - jau per tamsu, o ir fotografuota iš rankos).
Perėjo kelią tiesiai prieš mus ir atsigulė pailsėti.
Na ir pasivoliot prieš kamerą būtina
Kol stebėjom liūtės pasiraivymus, sutemo visiškai. Dabar žvėris stebim jau tik prožektorių šviesoj.
Jei stovint dar galima kažokią nuotrauką išlaužti, tai važiuojant tai visiškai neįmanoma. Be to, pradeda lyti, todėl fotoaparatas keliauja į neperšlampamą krepšį.
Dar po kelių minučių jau plaupia. Automobilis atvirais šonais, todėl gaunam šiltus neperšlampamus pončo. Jei ne tai, tą naktį turbūt būčiau iš šalčio numirus.
Važinėjom viso 3 valandas. Ir vairuotojas visą tą laiką vairavo viena ranka, o kita laikė iškėlęs prožektorių bei komentavo, ką mes ten matom. Turiu pripažinti, kad matėm daug. Praktiškai visus iki šiol matytus gyvūnus (išskyrus buivolus - jų Etosha Nacionaliniam Parke nėra) bei ypatingai retai aptinkamą pangoliną. Vėliau, mūsų pagrindinis gidas sakė, kad per 15-a savo gidavimo metų pangoliną jis yra matęs vieną vienintelį kartą.
Pangolinas atrodo štai taip (nuotrauka skolinta iš google):
Atgal važiuojant jau išsijunginėjau, taip labai buvau pavargus. Grįžę į stovyklą laukiam mums atidėtą vakarienę ir palapines..... suneštas į skalbyklą. Kol mes važinėjomės, čia buvo ne tik liūtis, bet ir audra. Palapinės ir kuprinės skraidė. Viena moteris pasakojo, kaip vienu metu laikė dvi palapines ir vis spėliojo, pakils su jomis ar ne. Tuo tarpu mūsų grupės bernai turškėsi duše ir nieko nei matė, nei girdėjo.
Pastatytų palapinių kampuose esantys smaigai neišlaikė, todėl jos visos keliavo velniai žino kur. Šalia gulėję palapinių maišai skrido irgi kiekvienas sau. Chebra laikė, kiek galėjo, o audrai nurimus ėjo ieškoti lokacijos vietą pakeitusių.
Panašu, kad praleidom visą smagumą
XVIII-oji diena. Gruodžio 17-a.
Šiandien rytas ypatingas - ne pusryčiai, o išskraidžiusių daiktų paieška pusryčiaujant. Vienos palapinės krepšį radom ant WC stogo. Indus pusryčams irgi susirenkam iš patvorių. O be to dar viskas bėgte, nes lygiai 7-ą ryto turim išvažiuoti.
Toliau važiuojam per Etosha Nacionalinį Parką (134km), ten įsikuriam stovyklavietėj, pietaujam, ir turim popietę poilsiui.
Išvažiuojant dangus apsiniaukęs, bet vėliau prasigiedrys.
Pirmoji hiena:
Eina tokiu susirūpinusiu snukiu ir nė mažiausio dėmesio į mus nekreipia.
