XIV-oji diena. Gruodžio 13-a.
Miegojau prastai. Trukdė labai neįprastas garsas - lyg kažkas skimbčiotų šimtais molinių varpelių. Varčiausia nuo šono ant šono, vos užsnūdus vėl budinėjau. Taip ir atsikėliau nelabai pailsėjus.
Lengvai pusryčiaujam, nes dar labai anksti, po prieš 7 vėl keliaujam į pėsčiųjų safari. Grįžti turim vėliausiai 11ą, nes po to saulė pasieks aukščiausią tašką ir čia bus pati tikriausia pekla.
Saulė jau patekėjus, o mėnulis dar nenusileidęs.
Ryte tyla ypatinga.
Buivolai. Čia turbūt tie patys du, kur vakar aplink mūsų stovyklą sukinėjosi.
Saulė jau pakilus, bet kai taip šviečia pro debesis, atrodo, kad dabar beveik naktis.
Ir vėl žirafos. Laikosi saugiu atstumu, bet bent jau nebėga.
O čia tai, kas lieka, kai žirafa savo gyvenimą baigia.
Buivolai. Jie toli, tik gerai pritraukiau.
Gido instrukcija: jei buivolai atlekia į mus, bėgti kiek kojos neša iki artimiausio medžio ir lipti kuo aukščiau. Atrinantis prie bandos saugotis bet kokių krūmynų, nes būtent juose slepiasi bandos sargai.
Gražuoliai. Taip norėtųsi juos apžiūrėti iš arčiau. Bet sveikas kailis svarbesnis, tad laikomės atstumo.
Šitas aiškiai mus užuodė:
Buivolai nuėjo tolyn, o mes aptikom kaimenę zebrų. Jie žmones prisileidžia gerokai arčiau.
