Už 50USD pasiimam trivietį kambarį. Persipakuojam, atskirai susidedam daiktus, reikalingus trims dienoms, pakraunam visas įmanomas baterijas - kitos trys dienos bus be mažiausio elektros šaltinio, be wifi, be vandentiekio.
XIII-oji diena. Gruodžio 12-a.
Po išsimiegojimo baltuose pataluose ir kambario užtvindymo (dušo nutekėjimas užsikimšęs, o jokių slenksčių nėra) pusryčiaujam ir kraustomės į mūsų pasiimti atvažiavusį automobilį. Tai tikras iššūkis, nes automobilis mažas, o mums į ten reikia susikraustyt ne tik su asmenine manta trims dienoms, bet ir gėrimais, maistu, palapinėmis ir čiužiniais.
Važiuojam stovyklauti į Okavango deltą taip, kaip tai darydavo bušmenai (na, palapinių ir čiužinių jie tokių neturėjo, bet visa kita tai nesiskiria). Važiuojam geras 40 minučių per krūmynus. Matau labai daug kritusių naminių galvijų. Nefotografuoju, nes vaizdas ne pats maloniausias.
Atvažiuojam, išsikraustom ant žolės ir laukiam savo eilės. O kol laukiam dairausi aplink. Veiksmas verda. Vienos grupės parplaukia, kitos išplaukia.
Būsim plukdomi štai tokiomis valtimis, vadinamomis mokoro. Jos yra išskaptuojamos iš medžio kamieno.
Plaukiam.
Valtys pakankamai gilios sėdėti, tačiau ne tokios gilios, kad negalėtų plaukti per seklius deltos vandenis. Pakuojuosi fotoaparatą, bet valties vairininkas nuramina, kad tikrai neišvers ir patikina, kad pasilikčiau fotoaparatą rankose. Patikiu, bet prigrasinu, kad už mano fotiką jis atsako savo gyvybe.
Iriamės lėtai, tačiau be jokių trūkčiojimų, girdisi tik lengvas vandens teškenimas. Dairomės ir klausom vairininko pasakojimų apie vietinę florą ir fauną (pasisekė patekti į vyriausiojo grupės gido valtį).
Dabar apie 9 ryto, bet saulė spirgina taip, kad slepiamės po visais įmanomais apdangalais.