Sveiki,
gal kas padės išspręsti dilemą. Mano mamai diagnozuotas Parkinsonas, vaizdas prastėja simptomai aiškūs ir suprantami, tačiau bėda kita. Aš negaliu būti šalia jos kai ji kalba apie savo ligą, ar apskritai kuomet viskas pakrypsta apie sveikatą ar ji suprastėja - aš pradedu pykti, man labai sunku tą pyktį suvaldyti, kalbu grubiai, šiurkščiai, o po viso to jaučiu didelę kaltę, kodėl man jos negaila, kodėl tik pykstu, kad ji pasiduoda ligai.
Puikiai suprantu dėl ko tokie jausmai kyla. Dar vaikystei mamą atsimenu, kaip nelabai savarankišką žmogų, nemėgdavo prisiimti atsakomybės, visus svarbesnius darbus pervesdavo tėčiui arba mums vaikams. Jei reikdavo kur nueit ar ką atlikti ji dėdavosi serganti, skauda tai tas anas (už ją labiau sergančių negalėdavo būt), mums paaugus atsirandus sąmoningumui sakant, kad reikia sveikata rūpintis: žiūrėt ką valgai, daugiau judėt ir t.t. ji vis atšaudavo, jog "į mano amžių atėję nė ******" tuomet jei buvo 40-45 m. (dabar jai greit bus 70m.) Tad visą tą laiką girdim tą pačią giesmę. Višnaitė ant torto ta, jog ji mėgsta užsiimti savigyda gera vaistus tik tuos, kuriuos nori ir kaip nori. Žodžiu mano akimis ji linkusi simuliuoti., Esu barus dėl, vaistų negerimo, aiškinus pasekmes ir t.t. bet veltui, kaip žirniais į sieną ...
Taigi, padėkit, gal kokių patarimų turit, kaip bendraut su mama be pykčio,jaučiuosi nesaugi, matau ją ir toks jausmas, kad tuoj jos neteksiu, bet tada įsijungia mano minėti vaikystės prisiminimai ir pradedu galvot, gal čia kokia simuliacija, jai trūksta dėmesio, vėl negeria vaistų ir t.t, , tuomet pykstu,ji pyksta ant manęs, dedasi auka, kokia aš bloga dukra, kaip jos nesuprantu, kaip ji vargšė nieko negali daryt... o man tik kyla jausmai: BAIMĖ, GAILESTIS, PYKTIS....
Labai ačiū.
