Kas sakė, kad tu bloga? Man atrodai tiesiog nelaimingas, kenčiantis žmogus.
Situacija tavo nekokia, bet pakeičiama. Suprantu, kad gali būti panika nuo žmonių. Linkiu darkart rimtai apsvarstyt kreipimąsi pas psichologą. Nieko baisaus ten nėra, patikėk. Kaip rašė vienas narys, kad neaišku, ar padeda, tai ta nauda gali būti neamžina, bet mažų mažiausia nepakenks. Žinau žinau kaip sunku žengt pirmą žingsnį, bet tau REIKIA.
Gali neatsakyti, bet, kaip suprantu, esi nuo kažko priklausoma finansiškai? Ar moki kalbą šalies, kurioj gyveni? Ką veiki dienomis? Gal bent kokį pomėgį turi?
Pati jaučiuos truputį kankinė dabar (t.y., ne puikiausios psichologinės stadijos), bet taip noris motyvuot tave kapstytis iš to š.
Dvikojų prigimtinis instinktas vis tik gyventi.
Neesu priklausoma nuo kazko finansiskai, tiesiog dirbau, buvo siektiek susikaupe to papildomo pinigelio todel ir isejau is darbo, galvojau gal pakeisiu i kita, bet gavosi taip kad dabar esu bedarbe. Moku kazkiek kalbos, pokalbi eina palaikyti bet nemanau kad nuejus i kokia tai tokia istaiga galeciau pilnai save jiems isreiksti. Vienintelis hobis dabar tikriausiai miegoti.. su noru kad nepabusti.. as vis dar stebiuosi kaip manes neistiko kia nors letargija.. Nenoriu buti kazkokia tai auka ar prasyti demesio, bet realiai jau kaip ir susitaikiau su tuo, retkarciais pasvarstau ar as tikrai tai padarysiu, paieskau priezasciu gyventi, bet nelabai ju randu. Realiai niekam as neidomu zmones gyvena savo gyvenimus, ir vos kas ne antras zmogus serga..
Sia akimirka tiesiog egzistuoju..
