As sakysim tik ginuosi
Super gynyba, musti moteri. Ot didvyris Na o tau, be konkurencijos
Tai va, paskaičiau jūsų visų nuomonės, ir man labiausiai priimtina lutuke nuomone ir patarimai,nes kaip sakoma išsiskirti visada spėsiu, šeimą išardyti greit gali, o dėl šeimos stengtis ir tvarkyti pašlijusius santykius yra sunku, bet manau įveikiama 🙂 Tik žinau reiks daug labai daug darbo su savimi. Blogiausia, kad neturiu kas mane išklauso, nes vyra nuolat savo problemom apkraunu, tai norėtųsi kad psichologas išklausytų. Kai lankiausi dar Lietuvoje pas psichologą, tai ir santykiai su vyru buvo tikrai geri, ir aš pati nebuvau toks nervų kamuolys, kaip dabar, ir vyras buvo kitoks, nebuvo nei rekimo nei barnių. Blogai tik tai kad čia kur gyvename tuo klausimu geriau nesikreipti. Tai norėtųsi tikrai gerą psichologą rasti Lietuvoje internetu, kuris man padėtų savo emocijas suvaldyti ir išklausytų, o gal ir vyrą vėliau prikalbinciau prisijungti. Bandysiu dar su juo ramiai atsisėdus pasikalbėti, kai busim be tokių stiprių emocijų. O kad čia nusizeminimas, ar buvimas vyrui po padu, tai nemanau, reikia abiem rasti bendrą kompromisą be priekaištų, kritikos ir pykčio Idomucia, skaitant jūsų postus, jaučiuosi lyg tai būtų rašęs mano vyras 😄 įsivaizduoju, kad jis masto lygiai kaip ir jus apie savo žmoną .Bet pabandykite ir jūs savo žmoną suprasti, kartais nuovargis ar rutina taip paveikia žmogų, pabandykite jai gerą žodį pasakyti ar gėlių be progos nupirkti, pamatysit kaip tie piktumai praeis 😉
Prisiskaičiau visokių nuomonių. Manau,kad moteris bijo rėkimo, smurto nieko keisto aš irgi bijau. Bet niekada šeimoje neprieinama iki smurto, baigiasi tuo jei vyras prieš mane balsą pakelia, pora žodžių per garsiai pasako, (Jo šeimoje buvo norma kai tėvas su motina riejosi, pas mane tėvai net nesikeikdavo prie vaikų.) Tačiau pati niekada nerėkiu ant vyro. Iš pradžių kai apsivedėm buvo nepaprastai sunku, bet labai abu norėjom kartu gyventi... dabar dar būna nesutarimų, bet labai retai. Jau įpratome pajusti ribą kurią peržengus nieko gero nebus ir tada kažkuris iš mūsų baigia pokalbį ir kur nors išeina užsiimti kuo nors. Stebėdama savo tėvų gyvenimą, ir klausydama mamos padariau išvadą, kad protinga moteris valdo vyrą, kad jis net nepajunta to.
Manau, kad moku išklausyti vyro bėdas, nesėkmes, kai nervuojasi, dažniausiai tyliu ir klausau. Sakot nesamonė? Bet kai man blogai gaunu su kaupu. Kai nėra nuotaikos ar pikta išklauso, nuramina. Jei ne jis nebūčiau baigusi universiteto jau virs 40 m būdama.
Manau, kad žmogus turi turėti pomėgių kažkokių, tai ramina, ar mezgimas, ar gėlių auginimas, ar siuvimas.Pomėgių yra daug. Taip pat ir darbas.
Bėkt nuo tokio ir neatsigręžt... visas gyvenimas prieš akis. Tokie nesikeičia, juk jis nenori kalbėti ir tartis, jis nori būt Teisus!!!! Tai tegul ir būna su savo teisybe. Arba kalbėkite, arba skirkitės... geriausia dar būtų pabandyti šiuolaikinę psichoterapiją šeimai, jei būtumėte atviri šiom naujojo amžiaus psichoterapijos technologijoms ir abu labai pasistengtumėt, galima būtų išgelbėti šeimą, Bet man tai čia skamba, kad ... žodžiu neskamba.