Vakarienei buvo pornografinė kava (aka latte) ir puikus sūrio pyragas. Patamsiuose grįžtam namo.
III-ioji diena.
Rytinis pasivaikščiojimas po centrą.
Čia maitinami benamiai šunys. Likau sužavėta.
Ir čia dėžutės šunų maistui.
O čia jau visas nuotakų paradas:
Šita ryškiai dar per jauna. Tai neišleido ant panelės.
Va ir jaunikiai. Pasipuošę ir su gėlėm. Kaip ir priklauso.
Tiesiog gatvėje gaminami desertai:
Altorius (ofrenda) - vienas svarbiausių šventės atributų. Jie statomi visur - namuose, kapinėse, aikštėse. Tik skirti jie ne dievų garbinimui, o mirusiųjų vėlių, grįžusių į gyvųjų pasaulį, sutikimui. Todėl jie tiesiog kraute apkrauti dovanomis, skirtomis troškulio ir alkio numalšinimui, šeimos nuotraukomis bei žvakėmis, skirtomis pagerbti kiekvieną išėjusį giminaitį. Jei mirė vaikas, ant altoriaus bus padėta žaislų. Pagrindinės gėlės, kuriomis puošiami altoriai - gvazdikiniai serenčiai (marigolds). Jų žiedlapiai, išbarstyti nuo kapo iki altoriaus klaidžiojančioms sieloms rodo kelią pirmiausia nuo kapo iki namų, o šventei pasibaigus jos tuo pačiu keliu grįžta ilsėtis. Tam pat tikslui naudojami ir smilkalai.
Kol parkeliauji iš mirusiųjų pasaulio, išalksti ir ištrokšti. Bent jau taip yra manoma Meksikoje. Todėl altoriai nukraunami mėgiamu velionių maistu ir gėrimais. Be to, būtinai ant altoriaus dedama Pan de Muerto (Mirusiųjų duona). Tai saldi duona, dekoruota iš tešlos suformuotais kaulais ir kaukolėmis. Kaulai gali būti išdėstyti ratu, kaip gyvenimo rato simbolis. Mažutėlės ašaros reiškia liūdesį.
Cukrinės kaukolės kaip altoriaus dekoracijos - 17-ojo amžiaus italų misionierių palikimas.
Visi ant altoriaus dedami atributai simbolizuoja vieną iš keturių elementų. Žvakės - ugnį, popieriaus karpiniai - vėją, augalai - žemę, ir mezcalis - vandenį.
