Pirmyn važiuojant palydovė pasakojo ir komentavo. Atgal važiuoja užsiėmus savais reikalais:
Parvažiavusius stoty sutinka gidas.
O man niežti kojas. Pasižiūriu žemyn - mamma mia!!!!!!!! Taip sugelta gyvenime dar nebuvau.
Ant vienos kojos sukaičiavau 42, ant kitos 36 įgėlimus. Man nukentėjo tik kojos. Kambariokei priedo suėdė kaklą ir rankas. Geriam antihistaminus. To maža, nes ne tik kojos niežtinčios ir ištinę, bet dar ir temperatūra paliko abiems. Tai kas 2 h paracetamolį, ir kas 2 h ibuprofeną ryjam kartu važiavusios medicinos sesers patarimu. Taip kaip bobulytės viena kitai primindamos valgom vaistus sekančias 3 paras. Dar ir tepalą kažkokį perkam, kuris niežulį nuima. 
Miestely kažkokia šventė. Žmonių masės, nei praeisi, nei pravažiuosi. O papietauti nelabai yra kur, viskas uždaryta, nes darbuotojai dalyvauja šventėje. Todėl braidžiojam gatvėmis iki rasim ką nors valgomo.
Tuo tarpu šalutinėse gatvelėse kaip išmirę.
Uždaryta net katedra.
Šitų užklausiau, ar galiu nufotogtrafuot. Tai kap pašoko visi, išsirikiavo, krūtines išpūtė, šunis pasodino... 
. Ne ne ne, sakau, sėdėkit, kaip sėdėję, noriu nepozuoto kadro. Bet vis tiek visi į kamerą žiūri.
Vo, radom maisto. Bet šito kažkodėl nesinori...
Radom! Duos bulkučių ir kavos!!!!!
Pietaujam čia, ir dar pasiimam išsinešimui. Laukia kelias į Cuenca.
Paskutinis žvilgsnis į pirštu į mane rodantį balvoną, ir keliaujam į autobusų stotį. Ji netoli, vos už keturių gatvių į viršų. Bet į viršų. Ir kitas bet - dėl šventės gatvės uždarytos, todėl iki stoties keliaujam pėsčiomis. Vilkdami sunkius lagaminus. Per akmenimis grįstas gatves ir per žmonių sambūrius. Po tokio nuėjimo iki stoties sporto salės nebereikia. Ir kardio padaryta, ir darbas su svoriais bus užskaitytas.
Vėl kelionė viešuoju autobusu su garsiai leidžiamais kvailais filmais, kur vyrai trypia kojomis ir isteriškai spiegia bei verkia. Viešpatie padėk tiems, kas Ekvadore keliauja viešaisiais autobusais.
Cuenca pasiekiam jau gerokai vakarėjant. Iš stoties gaudom taksi. Taksistai lenktyniauja, kuris pirmas pasieks viešbutį .
Viešbutis puikus, kambariai dideli ir puikiai apstatyti, duše vanduo karštas ir srovė stipri.
Pėsčiomis keliaujam vakarieniauti į netoliese esantį restoraną. Apsirijimas, kaip skanu.
XVIII-oji diena.
Cuenca, Ekvadoras.
Santa Ana de los Cuatro Rios de Cuenca, sutrumpintai vadinamas tiesiog Cuenca - Azuay provincijos sostinė ir didžiausias miestas. Įsikūręs aukštikalnėse, 2,560m virš jūros lygio. Priskaičiuojama 700,000 gyventojų. Cuenca senamiestis dėl daugybės istorinių pastatų yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio Paveldo sąrašą.
Mokslininkai teigia, kad pirmieji gyventojai čiame regione buvo įsikūrę dar 8060m BC. Chopsi urvo archeologiniai radiniai byloja, kad čia gyveno medžiotojų bendruomenė, naudojusi strėles ir ietis. Kultūros klestėjimo periodas buvo apie 5585m BC. Apie 2000BC bendruomenė jau buvo pasiekusi aukštesnį civilizacijos lygį, kai buvo užsiimama tiek vandens paskirstymu, tiek maro kontrole. Atsirado administracijos ir religiniai autoritetai (šamanai).
Pats miestas Canari genties žmonių buvo įkurtas apie 500AD ir tada vadinosi Guapondeleg (verčiama kaip "kraštas, didelis kaip rojus"). Likus mažiau nei pusšimčiui metų iki konkistadorų įsiveržimo, Canari nukariavo Inkai. Jie perstatė pastatus, tačiau perėmė įspūdingis Canari pasiekimus astronomijoje ir žemdirbystėje. Inkai miestą pervadino Tomebamba. Jis tapo regiono sostine, antruoju Cusco.
Tomebamba laikomas vienu iš miestų, galėjusių būti El Dorado.
Ispaniškoji miesto versija amžių skaičiuoja nuo 1557-ųjų balandžio 12, kai čia apsistojo Gil Ramirez Davalos, iki 1820-ųjų lapkričio 3-iąją paskelbtos nepriklausomybės.
-------------------------------------
Vakar po vakarienės grįžom taksi, nes vėl pliaupė lietus. Šįryt gražu ir saulėta. Todėl pusryčiaujam viešbutyje (pusryčiai puikūs) ir traukiam į ekskursiją po miestą.
