Šiek tiek pavažiavę stojam pietauti. Vis dar esam nacionaliniam parke, restoranų/užkandinių ar bet kokių kitų maitinimo įstaigų tiesiog nėra, todėl su didžiausiu džiaugsmu išsitraukiam mums ryte rančoj sudėtus lauknešėlius. Ten randam po butelį vandens ir sulčių, po didžiulį sumuštinį, dar yra bananas, obuolys ir šokoladukas. Badu nemirsim. O kad pietauti būtų dar smagiau, sustojam prie čia pat esančio ežeriuko, aplink kurį klajoja laukiniai arkliai.
Traukiam štai į tą pavėsinę.
Žiaumojam ir stebim pro šalį traukiančią šeimyną. Į mus jie visiškai nereaguoja. Reikia manyti, kad niekuo nesiskiriam nuo turistų, kurie čia buvo vakar, užvakar ar prieš mėnesį. Kaip atvažiavom, taip ir išvažiuosim.
Kokie meilybės 
Papietavę taisomės autobuse. Laukia beveik 4h kelio iki Alausi. Vos pajudam, ima lyti. Per 15 minučių visi draugiškai ir palaimingai išlūžtam.
Po gerų trijų valandų prabundu. Jau esam nusileidę gerokai žemiau, paskutiniai saulės spinduliai žlipina akis, šilta.
Alausi centrą pasiekiam jau stipriai vakarėjant. Viešbučio kambariai neįtikėtinai dideli. O mes dviese dar keturvietį gaunam, tai tiesiog šokių salė. Pirmas darbas - išsimaudyt. Antras - priduoti skalbti rūbus, nes kopiant prakaitu permirko net striukės.
8-ą vakaro susitinkam vestibiulyje ir einam vakarieniauti. Restoranas, kurį buvo numatęs gidas, šiandien uždarytas. Nedirba ir keli kiti. Galiausiai prie traukinių stoties randam kažkokią veikiančią užkandinę. Pavalgom neįmantriai, bet daug ir skaniai.
XVII-oji diena.
Alausi - Cuenca, Ekvadoras.
Ryte atitraukiu užuolaidas. Į mane žiūri balvonas. Ir dar rodo pirštu. Ką padariau?
Pusryčiaujam viešbutyje. Pusryčių stalai tiesiai už kambario durų, ten toks didžiulis plotas, kaip kad būtų vidinis kiemas, tik kad po stogu. Maisto pasirinkimas didžiulis. Puotaujam.
Po pusryčių traukiam į traukinių stotį, važiuosim pasivažinėti aplink Velnio Nosį.
Sakoma, kad kelionė svarbiau už tikslą. Nariz del Diablo traukinuko atveju tai tikra tiesa, nes tikslas yra pats 45 minučių (į vieną pusę) pasivažinėjimas iš Alausi į Silambre ir atgal kalnuota ir vaizdinga vietove. Geležinkelio bėgiais nusileisim beveik kilometrą vertikaliai žemyn. Įspūdingas inžinerinis sprendimas, turint omenyje tai, kad bėgiai nutiesti dar 20a pradžioje.
Buvo laikas, kai šitais bėgiais pūškavo garu varomas garvežys su prikabintais vagonais, kurių keleiviams buvo leidžiama sėdėti ant stogo. Pasakojama, kad tai būdavo labai linksmas pasivažinėjimas. Neišvengiamai toks pasilinksminimo būdas pareikalavo nemažai aukų ir tai lėmė, kad dabar keliauti galima tik sėdint vagono viduje.
Į vagoną galima patekti tik praėjus griežtą bilietų ir pasų patikrinimą. Paso neturi - lieki perone laukti sugrįžtančių.
Vagonai naujutėliai, erdvūs, su patogiom sėdynėm ir didžiuliais langais.
Alausi lieka tolumoje. Bet net iš čia matosi tas balvonas, kuris į mane pirštu per langą rodė. Dabar jau išsiaiškinau, kad tai šv. Petras man grūmojo.
Pagauti kadrą, kad nesimatytų kieno nors kyšančių rankų ar fotoaparato misija absoliučiai neįmanoma.
