Kuo aukščiau kylam, tuo stipriau lyja.
Čia jau pati viršukalnė. Vaizdas turėtų būti fantastiška, deja, per debesis nelabai kas matosi.
Kol kilom į viršų, vėjas ir lietus buvo iš nugaros. Dabar gi leidžiamės atgal ir visas tas gėris paeina tiesiai į veidus. Slidu. Yra bijančių nukristi ir vis retkarčiais paklykaujančių, todėl judam ypatingai lėtai.
Viršutinio pončo kapišonas ir kaklo iškirptė man per dideli, todėl vanduo kaklu teka žemyn. Pončo apačia pėdų nedengia, todėl batai permirko kiaurai. Bandau arkliuką valdyti viena ranka, kitą pakišu po pončo ir suimu ties kaklu, kad nors kiek apsisaugot nuo lietaus. O jis vis stiprėja. Sušalau taip, kad nemoku apsakyt. Visą kelią atgal vos ne verkiau, kaip norėjau į wc, bet kur plynam lauke per liūtį dėtis. Nuo šalčio tiesiog purtausi ir kratausi. Bet vos paspartinu žingsnį, tuoj šaukia, kad neatsiskirčiau.
Pagaliau grįžtam. Finišo tiesiojoj jau lekiu šuoliais, nes bijau, kad pūslė sprogs. O dar kažkaip reikia išsivilkti iš pončo/šalmo/kito pončo/jojimo kelnių 
. Nieko nesugraibau, nes rankos sustirę ir dreba. Šiaip ne taip išsivaduoju. Prisiekiu sau, kad daugiau niekada neisiu jodinėti, jei neturėsiu galimybės joti savo greičiu.
Kai žingine pareina kiti, jau esu prigirdyta karšta arbata su tuo pačiu ekvadorietišku moonshine.
Lendu į karštą dušą, po kurio pamažu imu jausti savo kūną.
Besiruošiant eit vakarienės kambarinė atneša karštas pūsles lovai pašildyt. Ankstoka dar, pamaniau, kol grįžim po vakarienės, tai ir atšalę bus. Klydau. Nežinau, ko ten viduj pripilta, bet pūslė buvo gerokai šilta dar ryte. Kita vertus, jos iš viso nereikėjo - miegoti buvo labai šilta. Net langą pravėrėm.
Vakarienė mano buvo tokia:
O šitą kažkas šalia valgė:
Vėlgi, neišpasakytai skanu.
XVI-oji diena.
Cotopaxi - Alausi.
Šiandien mūsų laukia pats didžiausias kelionės iššūkis - šturmuosim Cotopaxi ugnikalnį. Žinoma, jei oras leis.
Vienas žvilgsnis pro langą ir aišku, kad leis.
Susipakuota iš vakaro, iki pusryčių dar beveik valanda, todėl čiumpu fotoaparatą ir einu grožį fiksuot.
Štai jis, gražuolis Cotopaxi.
Per langą matosi, kad jau ruošia mums pusryčius. Kažin, ką valgysim?
Pusryčiams galėjom rinktis - kiaušiniai arba blynai. Praktiškai visi ėmėm blynus, nes paprastai viešbučiuose gi kiaušinienė pagrindinis patiekalas būna.
Karšti, stori, su įkeptais obuoliais, su visais įmanomais priedais - grietinė, uogienės, sviestas, medus. Ach, apsirijimas.
Papusryčiavom mes, laikas pasistiprinti ir arkliukams.
