Lauktuvės supirktos ir nuneštos į viešbutį, iki vakarienės laisvas laikas, todėl einu dairytis po Otavalo.
Otavalo miestas, kuriame didžiąją dalį gyventojų sudaro Otavalo etininė grupė, įsikūręs Imbabura provincijoje, 2,532m virš jūros lygio aukštyje. 2010-ųjų duomenimis gyventojų skaičius 39,354. Miestą supa trys ugnikalniai: Imbabura (4,630m), Cotacachi (4,995m) ir Mojanda (4,263m).
Įsivaizduoju, kaip gražiai šitie šviestuvai atrodo tamsoj.
Vaizdas pro viešbučio langą visai ne koks, bet užtat su vaivorykšte 
Vakarieniauti einam į vietinį restoraną. Vėlgi viskas labai skanu. Iš viso, kiek esu keliavus, atsakingai pareiškiu, kad Ekvadoro maistas buvo pats skaniausias.
Viskas. Praustis, poteriaut ir gult. Ryt anksti ryte išvykstam į Cotopaxi.
XV-oji diena.
Otavalo - Cotopaxi.
Pusryčiai viešbuty tragiški. Toks vaizdas, kad jie net nesitikėjo, kad kažkas pusryčiauti ateis. Anksčiau atėję nors prie staliukų sėdėdami laukėm, kiti gi turėjo lūkuriuoti vestibiuly.
Gavom po stiklinę sulčių, po pora šaukštų kažkokio nedakepto ir net nepasūdyto pilko šamarliako a la kiaušinienė ir po bandelę. Sviesto teko prašyti atskirai.
Gidas pažada, kad truputį pavažiavę sustosim normaliau užkąst.
Susikraustom į autobusiuką ir pajudam. Vos išvažiavę iš miesto stojam prie kažkokios nedidukės kepyklėjės/parduotuvės/užkandinęs ir einam ragauti gido išgirtų sausainių, valgomų su sūriu ir karamele.
Čia darbas vyksta pilnu tempu. O jau kvepia.... 
Atkeliauja mūsų užsakymai. Kava, kaip ir visur ne pas baristas, prasta - tiesiog tirpi kava, kurios privaryta į vandenį tiek, kad net tiršta. Skiedžiam dideliais kiekiais pieno, kad būtų įmanoma gert. Bet va sausainiukai su sūriu ir karamele tiesiog dieviški. Sausainiai visiškai nesaldūs, traškūs ir trapūs. Juos dažom į dar šiltą karamelę ir kartu kandam ant bananų lapų patiekiamo sūrio, panašaus į mozzarella.
