Pasivaikščiojimo laiką ribojam, nes grįžę norim spėti pabraidžioti po garsųjų Otavalo turgų. Atvažiavom su taksi, dabar reikia pasigauti važiuojančią atgal. Laukiam mes trise, ir laukia dvi vietinės moterys. Jos sustabdo pravažiuojantį džipą, susėda į vidų ir moja mums lipti. Sakom, kad laukiam taksi. Jos aiškina, kad tai ir yra taksi. Ok. Lipam. Vietoje, skirtoje trim žmonėm susitalpinam penkios.(Ant sėdynės šalia vairuotojo narvas su vištom) 
.
Vos pavažiuojam, praplumpa lyti. (Lyg dar neminėjau, kad populiariausias, priežodžiu tapęs perspėjimas šioje kelionėje buvo "Take your rain jacket. Just in case.").
Vietinės moterys išlipa kiek anksčiau, o mes dar mašinoj sėdėdamos traukiam savo palapines a la rain jackets ir taip užsidengiam nuo lietaus. Atvažiavę į vietą tiesiog neriam po kriokliu.
(Lyrinis nukrypimas: pasiskaičius apie dažnas liūtis kaip tik šiai kelionei pirkausi tokį didžiulį pončo, kuris tarnauja ir kaip pončo, ir kaip neperšlampamas patiesalas ant žemės. Tiesiog didžiulis audinio gabalas su per vidurį įsiūtu kapišonu. Labai labai pasiteisinęs dalykas.).
Turgus didžiulis, okupavęs visą pagrindinę aikštę ir aplinkines gatveles. Vienoje jų yra ir mūsų viešbutis, todėl turgaus dieną iki jo privažiuoti niekaip neįmanoma. Lietus rimsta, bet kol dar kažkiek lynoja, slepiamės pas baristas (šitą geros kavos tašką dar anksčiau užrodė gidas).
Čia pat ir papietavom. Valgiau didžiulį sumuštinį su sūriu ir kumpiu bei avokadu, kurio buvo sulakstyta nupirkti čia pat į turgų.
Ką gi, lyti nustojo, saulė plieskia taip, kad be tamsių akinių nieko nesimato. Neriam į turgų ieškot suvenyrų.
Šitie kakluošalai pagaminti iš apelsino žievelių.
Kam nors džiovintų galvų?
Keletas grupės dalyvių pietavo čia. Sakė, buvo dieviškai skanu.
Didelė turgaus dalis skirta maistui.
