Vakarinis vaizdas per balkoną:
Vakarinis susitikimas su grupe. Gidas jaunutis vaikinukas iš Gvatemalos (tėvai amerikiečiai), iš Panajachel miestuko prie žavingo Atitlan ežero (Ten buvau 2015-aisiais). Grupėj labai įdomus kontingentas. Pagrinde amerikiečiai - profesionali fotografė, politikas su žmona teisininke, Teisės profesorius iš Kalifornijos su žmona teisininke, mano kambariokė meno istorijos profesorė, literatūros dėstytojas iš koledžo, pora iš Konektikuto, užauginusi savo du vaikus, o dabar auginanti tris įvaikintus berniukus, dvi į pensiją išėjusios gydytojos (anesteziologė ir odontologė) bei fizioterapeutė iš Australijos.
Kaip ir įprasta - prisistatymai, bandymai įsiminti vardus, norai/planai/lūkesčiai.
Po susipažinimo keliaujam vakarieniauti.
Fotoaparato neėmiau, tai tik tokia nuotrauka valgymo vietos yra:
II-oji diena.
Vėl dairausi per balkoną. Miestas bunda.
Pusryčiaujam viešbutyje. Pusryčiai įskaičiuoti į kelionės kainą. Pasirinkimas visai neblogas - nuo kiaušinienės iki troškintos mėsos bei daržovių, salotos, vaisiai, šaltos mėsytės ir sūriai, duonos gaminiai, vaisiai, kelių rūšių sultys bei kava.
Šiek tiek faktų:
Oaxaca (tariama Wahaka). Miestas (ir regionas) Meksikos pietvakariuose. Vakaruose ribojasi su Guerrero, šiaurės vakaruose su Puebla, šiaurėje su Veracruz ir su Chiapas rytuose (Chiapas regione keliavau 2015-aisiais, fotoreportažas Meksika, Gvatemala ir Kuba). Oaxaca regionas turi pakankamai nemažą teritotiją išeinančią į Ramųjį vandenyną – pakrantės ruožas tęsiasi 533km.
Bendras plotas 93,757 kvadratiniai kilometrai (mažiau, nei 5proc. Meksikos teritorijos), aukščiausias taškas – 3,720m, vidutinis aukštis 1,500m virš jūros lygio. Pagrindinės viršukalnės: Zempoaltepetl, El Espinazo del Diablo, Nindú Naxinda Yucunino and Cerro Encantado. Vietovė kalnuota, todėl čia nėra didelių, laivybai tinkamų upių.
Seniausia gyvenvietė dabartinės Oaxaca vietoje buvo įsikūrusi maždaug 1500-500m B.C. Tuomet zapotekų miestas vadinosi San Jose Magote. Ikikolonijiniu laikotarpiu čia draugiškai sugyveno maždaug 16-a skirtingų kultūrų. Kiekviena jų kalbėjo sava kalba ir laikėsi savų papročių. Pagrindinis gyventojų verslas buvo žemdirbystė, kartu suklestėjo ir keramika, kurios tradicijos yra išlaikytos iki pat šių dienų.
Apie 1486-uosius metus actekai, gyvenę teritorijoje, kur dabar įsikūręs Meksiko miestas, atvyko į Oaxaca, nukariavo vietines gentis ir perėmė slėnio kontrolę. Tačiau jų viešpatavimas buvo neilgas. 1519-aisiais Hernanas Kortesas atžygiavo į dabartinės Oaxaca slėnį. Apie 1521-uosius metus masinės vietinių žudynės Korteso vardu actekus praktiškai nušlavė nuo žemės paviršiaus. Karalius Karlas I San Jose Magote pervadino Antequera. Taip miestas vadinosi iki 1821-ųjų, kai vėl buvo pervardindas dabartiniu pavadinimu Oaxaca.
Per 300 kolonijos metų ispanai sueuropino Oaxaca (kaip ir visą Meksiką), ir būtent todėl Oaxaca miesto išdėstymas yra praktiškai toks pats, kaip ir visų kitų kolonijinių miestų – centrinė miesto aikštė ir ją supantys pagrindiniai vyriausybiniai pastatai bei katedra.
Oaxaca bažnyčių, katedros ir vienuolynų architektūra yra ikiispaninių ir ispaniškų dominikoniškųjų stilių bei tradicijų sanplaika. Seniausios Oaxaca bažnyčios išlikę dar nuo šešioliktojo amžiaus.
Pirmoji išvyka už miesto, pire mineralinių šaltinių. Savo paslaugoms turim mini autobusiuką - naujutėlį, patogų, su oro kondicionierium ir švariais langais. Juo naudosimės visą savaitę, todėl čia galm palkti daiktus, reikalingus tik išvykų metu.
Maudynės ant skardžio krašto:
Man maudytis pasirodo per vėsu, todėl tiesiog vaikštinėju aplink ir dairausi.
Kokį gražų darbą vanduo padaręs:
Tolumoj matosi krioklio suformuota uola. Šiuo metu krioklys išdžiūvęs, todėl galima ten užlipus ir pasivaikščiot.
Iš arčiau:
Vandens suformuoti nėriniai:
Vaizdas iš kitos pusės:
Argi aš nenueisiu bent pabraidžiot?
