Užeinam į vietines dirbtuves. Čia gaminami visokiausi niekučiai iš tagua riešutų. Šlifuoti dirbiniai atrodo praktiškai taip pat, kaip ir pagaminti iš dramblio kaulo.
Labai už širdies griebiantis plakatas, ar ne?
Riešutai ant medžio kabo va tokiomis kekėmis:
Čia jau iš kekės išimtas atskiras riešutas:
Šitą prietaisą mano tėtis vadindavo šmirgeliu (sūnaus fizikos vadovėlyje jis buvo įvardintas kaip... tekėnas 
).
O čia jau rezultatas:
Dar visokiausių pakabukų raktams prigaminta, sagų, apyrankių, auskarų ir t.t.
Vėl bandau sūpynes fotografuot. Na matosi truputį. Pritraukti sunku, vis tik skardis 2,600 metrų aukščio.
Čia mūsų viešbučio kambarys.
Taip pat kaip ir Oaxaca, čia irgi šeriami benamiai šunys:
Užsukam kavos. Atkreipkit dėmesį, kaip originaliai dangtelis pritvirtintas.
Vėl praeinam pro kepamas jūrų kiaulytes. Šitos dar neapskrudę.
Einam apžiūrėti katedrą, pastatytą iš juodos lavos uolienos blokų.
Įkišam nosį į meno dirbinių parduotuvę
O čia didžiausias veukt, kokį tik galima įsivaizduoti. Virta kiaulės skūra. Turbūt geriau badu numirčiau.
Ateinam prie krioklio Caskada de Virgien. Šitą 80m aukščio krioklio pavadinimą lėmė legenda, jog čia yra pasirodžiusi Mergelė Marija. Todel Banos yra dar ir Romos katalikų piligrimystės vieta.
Krioklys didelio įspūdžio nepadaro. Visai šalia yra karštųjų versmių baseinėliai, bet jie mums pasirodo tokie maži ir neviliojantys, kad traukiam pro šalį, nors esam turėję minčių juose pasimirkyt.
Šiame pastate yra buvęs naktinis klubas. Šiuo metu nenaudojamas ir apleistas.
Mano mylimos bugenvilijos 
