Čia baigiasi ir laikas, ir kortelėje vietos nuotraukoms nebelieka.
Keliauju į viešbutį, iš kambario jau esu išsiregistravus. Kviečiuosi taksi ir važiuoju į oro uostą. Iš Oaxaca skrydis į Meksiko miestą (į priešingą pusę, nei Ekvadoras). Ten turiu vos 45 minutes persėdimui. Skubu, nevėluoju, tačiau vėluoja lėktuvas. Dvi valandas prasėdim lėktuve. Niekas nieko nepraneša, nei kodėl nekylam, nei kada pajudėsim. Quito nusileidžiu 01:20 vietoj 23:35. Kol praeinu imigracinę patikrą dar valanda, šoku į taksi, ir dar beveik valandą važiuoju į viešbutį. Ten dar gerą gabalą laiko malamės, nes viešbutis, pasirodo, pavadinimą pakeitęs jau prieš kelis metus, o iškaba vis dar kabo sena. Taksistė skambina mano turimu telefonu ir aiškinasi, kuris gi čia pastatas.
Pagaliau. Lendu į dušą ir krentu miegot. Su kambarioke pažindinsiuos ryt.
VIII-oji diena.
Quito - Banos de Agua Santa, Ekvadoras.
Pamiegu gal 3h ir jau kambariokė velka mane už kojos iš lovos. Dabar jau po 6, pusryčiai 7, 8-ą atvažiuoja autobusiukas ir veža mus į tarpmiestinių autobusų stotį, iš kur 9h išvykstam į Banos.
Pusryčiaujant pažindinuosi su grupe. Kambariokė - mano vienmetė lenkė, gyvenanti Londone. Dvi sutuoktinių poros iš Anglijos provincijos, dvi mergaitės ir gerai pagyvenus moteris iš Šveicarijos (ji keliauja viena), viena mergaitė ir viena pora iš Vokietijos, dar po vieną keliaujantys vaikinas ir mergina iš Anglijos bei dvi į pensiją išėję švietimo darbuotojos iš Amerikos. Gidas ekvadorietis.
Pusryčiai valgomi, bet pasirinkimas gana skurdus. Kambariai tikrai gražiai apstatyti - senoviniai rankomis drožinėti medžio masyvo baldai, tokios pat gero medžio grindys, sunkios medinės durys. Minusas tas, kad nėra lifto, laiptinė labai siaura, todėl užtempti sunkius lagaminus viršun tikras vargas. Pliusas tas, kad į šitą patį viešbutį dar grįšim paskutinei kelionės nakčiai, todėl gali viską, ką prisipirkau meksikoj, palikti čia saugykloje.
Kol važiuojam iki stoties, gidas supažindina su artimiausių dienų planais, aptariam, kas ką nori nuveikti. Stoty perkamės pagraužtukų 4 h važiavimui. Autobusas švarus, erdvus. Įsitaisau sėdynėje ir pasiruošiu miegoti.
Aha, pasvajok. Vos pajudam, vairuotojas įjungia filmą. Tokiu garsu, kad savo minčių jau nebegirdžiu. Filmas kažkoks azijietiškas, ten kur visokie nindzės skraido ir garsiai rėkia. 
Total košmar. Ačių visiems dievams, kad lėktuve dalijamus ausų kištukus įsimečiau į kuprinę. Čia jie labai praverčia. Įsigrūdu juos maksimaliai giliai į ausų kanalus (gali būti, kad jie ten viduj net ir susisiekė) ir dabar jau užmiegu.
Apie 13h atvykstam į Banos. Pilnas pavadinimas Banos de Agua Santa. Miestelis Tungurahua provincijoje, Amazonės baseino prieigose. Išsidėstęs 1,820m aukštyje, ant šiaurinio Tungurahua ugnikalnio šlaito (paskutinis išsiveržimas įvyko 1999-aisiais). Miestas įkurtas 1570-aisiai, t.y. keletu metų anksčiau, nei sostinė Quito.
Įsikuriam viešbutyje ir pirmiausiai keliaujam pietauti. Į turgų. Taip, kaip tai daro vietiniai.
Salotos, bulvės su mesa ir kiaušiniu. Valgoma, bet nesužavėjo.
Va pagal pageidavimus suplakti vaisių/uogų kokteiliai buvo puikūs.
Nepersivalgėm, todėl tik išėję iš pagrindinio pastato einam ragauti egzotikos.
Taip taip, jūrų kiaulytės.
Imam vieną ir dalijamės ragauti. Skonis primena antį. Pakankamai tamsi, neriebi mėsytė.
Šiandienai nėra numatyta jokios išvykos, todėl nedidelėmis grupelėmis skirstomės kas sau, slampinėjam ir apžiūrinėjam miestelį.
Gidas veda mus ragauti vietino sumuštinio (sandwich). Ne, tai ne maistas is duonos su sūriu/mėsa ir salotomis. Čia taip yra vadinamas gėrimas iš cukranendių sulčių ir samagono.
Nugi visai skanu 
Ryt keliausim suptis ant va štai šito kalno. Gerai įsižiūrėjus viršuj matosi ant krašto stovinčios sūpynės.
O va čia gyvena vietiniai turčiai:
Centrinė aikštė, esanti vos už poros gatvių nuo viešbučio.
