Planuojame vaiką, tačiau aš velniškai bijau, nuo to momento kai su vyru supratome kad jau laikas, aš vengiu jo, esu viskuo nepatenkinta, pastoviai susimąsčiusi, sunerimusi, gal kam nors taip yra buvę? kaip pavyko paleisti situaciją?
Planuojame vaiką, tačiau aš velniškai bijau, nuo to momento kai su vyru supratome kad jau laikas, aš vengiu jo, esu viskuo nepatenkinta, pastoviai susimąsčiusi, sunerimusi, gal kam nors taip yra buvę? kaip pavyko paleisti situaciją?
O ko būtent bijot?
Todėl, kad vaikų dar nenori. Neapgaudinėk savęs ir tiek, nebijok pasakyti, kad vaikų nenori.
Lygiai ta paty pagalvojau.
Ir is ko nusprendet su vyru, kad jau laikas? Jei yra baime - vadinasi nera noro, jei nera noro - vadinasi ne laikas. Viskas labai paprasta.
Nes kai esi tam pilnai pasiruoses, kai ateina tam laikas, nepaleidi minciu, apie tai kaip greiciau pastoti, kaip greiciau pajusti pirmuosius judesiukus, kaip greiciau apkabinti ir supuoti savo kudykely.
labai gražiai parašėt, niekada nesu net susimasčiusi apie tokius dalykus (pirmieji judesiukai).
labiausiai dėl vaiko sveikatos ( ilgą laiką rūkiau), Ir dėl laisvės apribojimo, greičiausiai kad ir kaip tai negerai skambėtų...
Na nebūčiau tokia kategoriška, aš suprantu tas mamiškas baimes
Pati su pirmu vaiku pastojau, kai mokiausi 2 universiteto kurse, beje, planuotai. Ir aišku planuojant buvo baimių, konkrečiai: nepavežti su mokslais ir kad neužteks pinigų (nes uždirbdavau labai mažai, darbelį turėjau tik šiokį tokį prie studijų)...
Kaip pavyko susitvarkyti: sėdom su vyru, aptarėm tas baimes, nusprendėm, kada geriau pastot, kada gimdyt (per vasaros atostogas, kad nenukentėtų labai studijos), paieškojom info, beje čia SM, kiek atsieina išlaidos vaikui kitoms šeimoms, suplanavom, kokią sumą turim atidėt iki gimdymo, ir išsisklaidė tos baimės
Tik reikia būtinai savy susivokt, dėl ko būtent nerimaujat
Aš irgi nenorėjau, bijojau, bet vyras padarė nieko nesakęs ir vsio. Sužinojus paverkiau, per 9 mėn. susitaikiau su ta mintim, nebereikalo duoti tie 9 mėnesiai nešiojimui. Jei ne vyras, turbūt niekad nebūčiau pasirįžus
ačiū