As matau tik viena iseiti jusu situacijoje - tai pasukti skirtingais keliais, skirtis.
Kas sudaro santuokos pagrinda? Meile ir pagarba. Jusu seimoje nera nei vieno, nei kito, o tai reiskia, kad santuokos pamatai suskile ir tik laiko klausimas, kada tas santuokos namas subyres.
Nemanau, kad jus jau priejote prie to tasko, kada drasiai sau galite pasakyti "gana", bet jus prie jo einate ir prieisite. Per ta laika jus sensite, jusu emocine savijauta bloges, o su ja prisides ir fizines negalios. Kada pagaliau isdrisite uztrenkti duris, tada atsigresite atgal ir pamatysite, kiek graziu jaunystes metu jus taip bereikalingai issvaistet ir kiek daug iseikvojot savo energijos barniams, pykciams ir kitoms neigiamoms emocijoms ir jausmams, vietoj to, kad butumet laimingai ir sveikai gyvenusi ir staciusi savo ateiti.
Zinokite, kad ir kaip jums atrodo sunku ir gal neimanoma issiskirti - tikrai, nera taip baisu. Blogiau niekada nebuna. Buna tik geriau, nes atsiveria naujos galimybes ir nauji horizontai.
Kas del jusu vyro - tai jie niekada nepasikeis, net jeigu ir pats labai noretu. Pakeisti savo charakteri yra be galo sunku ir, net ne daznam pasisekka, su specialistu pagalba. Jusu vyras, tikriausiai, augo siemoje, kurioje jo tevai reguodavo i visas gyvenimiskas smulkmenas isterijomis, sauksmais, keiksmais ir pykciais. Jis tai mate, ismoko, isisavino... bet jus del to neturite kenteti.