Sveikos, uzsiregistravau nauju vardu del privatumo. Kuriu nauja tema, nes senoji pasibaigusi pries kelis metus, gal neverta jos kelti i virsu, nes kiekviena situacija unikali.
Man labai sunku rasyti atvirai, nes niekas nezino mano situacijos, tarsi geda, o rasymo yra daug. Is anksto arsiprasau uz galima nenuosekluma, patikslinsiu, jei prasysit.
Su vyru mes kartu 12 m., susituoke, turim 2 pacius nuostabiausius pasaulyje vaikus. Esme tame, kad santykiuose seniai seniai nebera pagarbos ir, manau, meiles. Prie vaiku mes daug nesipykstame, na buna pasitaiko, bet nera namu be dumu. Nezinau, ar ta meile kada buvo. Noreciau tiketi, kad taip. Mes abu dirbame. Jis darbstus, alkoholio nevartoja, labai myli vaikus. Jis emocinis smurtautojas, degtukas, uzsiplieskes gali izeidineti, niekinti, zeminti mane, teigti, kad as buciau meslo kruvoje, jei ne jis. Apsisukes nurimsta, pykcio nebelaiko ir jam viskas gerai. O man ne, - as jauciuosi blogai ilga laika, man neiseina susipykti, issirekti ir gyventi lyg niekur nieko. Jauciu labai didele emocine itampa, kai jis buna isvaziaves, ir zinau, kad turi grizti, isgirdus atidarant duris man tokia itampa buna viduje! Nesvarbu, mes susipyke ar ne. Tiesiog visada labai isitempiu ji isgirdus. Gal tai ateje is vaikystes, nes tevas buvo alkoholikas, mama su juo gyveno ir tebegyvena. Cia gal vaikystes traumos. Vyro seima irgi nedarni buvo. Gal is ten visos bedos, nes abu nezinome, kaip kurti santykius.
Man vaikai yra visas pasaulis, nenoriu ju traumuoti. Bet musu santykiai nera sveiki ir nera tinkamas pavyzdys vaikams. Dabar as pasiekiau tokia riba, kad tiesiog svajoju, kaip galeciau gyventi be vyro, tik su vaikais. Rodos, net kvepuoti darosi lengviau apie tai pagalvojus. Neisivaizduoju jokiu vyru savo gyvenime, rodos sprogciau is laimes, jei galeciau buti tik su vaikais. Buna vaziuoju masina ir isivaizduoju, kad griztu i tuscius namus.
Esme ta, kad skirtis nesiryztu, nes mus sieja darbas ir tai, jog nenoriu is vaiku atimti materialinio gerbuvio, kuris tikrai suprastetu, kei gyvenciau su jais viena. Taip, as dirbu, bet butu tikrai sunkiau. Zinau, kad vaikams butu trauma ir pacios skyrybos, bet manau jas isgyventume. Zinau - vaikams atrodo musu seima puiki, nes kitaip jie nemate. Tikrai atrodo viskas gerai, na taip ir buna, kai vykstame atostogu, juokaujame, buna sventes. Rodos ir as tada geriau jauciuosi. Bet atmetus viska kasdienybeje yra tik toks faktas- negaliu gyventi kartu, viskas jame erzina, pykdo, pati tampu surugele bambekle. Vyra sako, kad skirkis, jei tau blogai, ka, negerbi sitiek saves, jog negali manes matyt, bet vis tiek gyveni, bet mazdaug- kur tu be manes, esi niekas. Realiai jis turbut netiki, kad galeciau inicijuoti skyrybas. O paskui vel isisukam i kasdienybe, darbus, reikalus, susipykstam, as atlyztu, ir vel tas pats.
Suprantu, kad ir mano chatakteris nera idealus, turiu blogybiu, jis sako, kad as labai uzsispyrusi, bandau ji uzvaldyti, bet jis nepasiduos, nebus kilimu man po kojom. As to tikrai nesiekiu. Jis visada man sako, koks va jis puikus, kaip stengiasi del seimos, dirba, o man niekas neidomu as siokia tokia ir anokia.
Gal tiesiog pavargau, tik niekaip nesigalvoju, ar cia dar norma tokie santykiai, ar jau viskas. Kiek matau is savo puses, tai turbut kelio atgal nera, mano poziuris i ji nepasikeis, jo charakteris irgi ne.
