aciu merginos uz patarimus ir grazius zodzius..
as palikau pirma vyra po 13 metu, nes nesijauciau laiminga, vytau kaip moteris, nors jis buvo geriausias vyras pasaulyje kas liete buitinius dalykus. Gal truputi buvau islepinta..jis gamino, jis tvarkesi.. bet neliko jausmu, pradejom gyvent kaip brolis su sese.. ryzausi sugriaut seima ir ieskot laimes kitur. Radau dabartini MB. Grazus, protingas, rode didziuli demesi. Greitai pradejom kartu gyvent, jausmai verzesi per krastus. Bet vos tik susipykstam- as supanikuoju, nes su buvusiuoju niekad nesipykdavom.... todel jauciuosi blogai del tu pykciu. As suprantu kad mes dar slifuojames.. bet mes turim tuos pacius tikslus gyvenime, esam suauge. Jis nori seimos, vaiku.. priima mano vaika kaip savo.. bet as net ir nenoredama ji visdar lyginu su buvusiuoju.. nesu turejus daug vyru, todel nesuprantu kada konfliktai ar jo elgesys yra normos ribose, o kada jau problema.. be to jis turi ADHD. manau, kad tai sunkina santykius. Jis nemoka sukontroliuot pykcio. Pradeda saukt ant manes- ko niekad nebuvo su pirmu vyru.. ir mane tai zeidzia. Tuo momentu atrodo kad jo nekenciu.. kad kam jis man reikalingas jeigu negalim sprest konfliktu kaip suauge zmones. Bet kai nesipykstam- atrodo taip mylim vienas kita kad suvalgyt gyvus norisi as manau, kad man reikia dirbt su savim..suprast kad visi vyrai yra skirtingi ir visi turi savu idu.. as esu ta kuri taiso sugedusi daikta, bet tai kainuoja daug nervu.. vienu zodziu esu pasimetus ir nzn ka galvot.. gal nereikejo pult i naujus santykius taip greitai.. bet man jau 37 bus..o vaiku tai dar norisi... o ideliu vyru nera..