Sveiki,
mano brolis susirgo onkologine liga - jam diagnozuotas 4-os stadijos kepenų vėžys. Gydomas biologiniais vaistais ("Nexavar"), apie operaciją ar transplantaciją negali būti nei kalbos. Konsultavomės ne su vienu gydytoju tikėdamiesi vilties ir visi sakė tą patį - deja stiprybės...
Gal ir lengviausia pasakyti "stiprybės", aišku kito žodžio gal nelabai ir yra prie geriausių norų. Šiuo metu 1 mėn, kaip geria vaistus, po 3 mėn darys KT arba magnetą ir žiūrės kaip sekasi. Kiek teko domėtis, žmonės, naudoją šį vaistą jau aname pasaulyje. Nors šis vaistas yra vienitelis esant šiai ligai ir tokiai situacijai.
Niekaip negaliu susitaikyti. Regis suprantu faktą, jį gydanti gydytoja atvirai kalba, nevyniodama į vatą, kad liko gal net mažiau negu metai. Mano ausys tai girdi, smegenys fiksuoja, bet protas nesuvokia. neprandu vilties net esant tokiai baisiai situacijai, viliuosi ir meldžiuosi stebuklo. Grįžau į darbą po atostogų (nes per atostogas namie labai stresavau, dažnai verkiau), darbe kolegos prablaško, bet vis tiek regis slysta žemė iš po kojų ir tuo pačiu neapleidžia viltis.
Aš net nežinau, kaip su juo elgtis (mano brolis gyvena atskirai, su savo antrąja puse). Sužinojęs apie ligą (jis ir taip būdamas uždaroko būdo) dabar iš vis nenori niekur eiti, vengia žmonių. Yra irzlus. Stengiuosi jam nelįsti į akis ir jokiu būdu neklausinėti - kaip jautiesi - nes čia juk ne gripas ne ne peršalimas, tai baisinė liga... Kai susitinkam, stengiuos elgtis įprastai, tarsi nieko nebūtų nutikę, bet kartu ir jaučiu, kad nelabai galiu įprastai elgtis.
Širdis plyšta, nežinau kaip elgtis, kaip pasisemti stiprybės sau ir suteikti optimizmo jam? Jis apie savo baisią diagnozę konkrečios stadijos ir spėjamos gyvenimo trukmės nežino. Bijau, sužinojęs, neatlaikytų.
Būkit geri žmonės, pasidalinkite, kas galite savo patirtimi kaip Jūs įveikėte faktą apie artimųjų ligą, kur sėmėtės atiprybės ir jėgų, gal kuo užsiėmėte? Kaip patartumėt reiktų elgtis su susirgusiu žmogumi - ar tikrai nelįsti į akis ar priešingai nekreipti dėmesio ir vistiek lysti į akis? Būtų džiugu, jeigu kas susidūrėti ir su gyvenimo stebuklais, kuomet, žmogus buvo visai nurašytas, o stebuklas ivyko. Tokios istorijos vis suteikia vilčių. Aišku tai nebūtinai reiškia, kad stebuklas įvyks ir mums, bet kas atims tikėjimą?
iš anksto dėkoju, kad skyrėte laiko, perskaityti mano istoriją.
Aš dabar parašysiu dėl jo, ne dėl jūsų, visgi jis serga... Nepykite 
Labai blogai, kad jis taip savyje viską laiko. Pasistenkite jam patarti, įteigti kažkaip, per jo žmoną gal ir pati mėginkite, kad jis bent raštu ant popieriaus bandytų išsilieti. Tegu išrašo visus skaudulius, suplėšo ar sudegina po to. Labai negerai tas laikymas...
O dėl stebuklų, tai jų pilnas youtubas kaip žmonės rizikavo, lipo per save. Kaip valgė tik daržovių ar vaisių sultis ir t.t. Suraskite, parodykite broliui. Geriau jau pabandyti, net jei nepasiseks, nei mirti vistiek be jokios kovos.
Labai blogai, kad jis taip savyje viską laiko. Pasistenkite jam patarti, įteigti kažkaip, per jo žmoną gal ir pati mėginkite, kad jis bent raštu ant popieriaus bandytų išsilieti. Tegu išrašo visus skaudulius, suplėšo ar sudegina po to. Labai negerai tas laikymas...
O dėl stebuklų, tai jų pilnas youtubas kaip žmonės rizikavo, lipo per save. Kaip valgė tik daržovių ar vaisių sultis ir t.t. Suraskite, parodykite broliui. Geriau jau pabandyti, net jei nepasiseks, nei mirti vistiek be jokios kovos.
As pati tiesiogiai susiduriau su sia situacija. Vyras susirgo sia baisia liga - stiprus, sveika gyvenimo buda gyvenes sportuojantis vyras.
Vidumi jauciu, kad emociskai stipriai buti labai sunku, bet reikia, nes reikia ikvepti noro kovoti ir ligoniui, ir tikejimo sau kad nenudurnet nuo kasdienio verkimo, ir dar reikia buti sfipriai pries vaikus...Taip kad geriausia gyventi sia diena ir sios dienos pasiekimais...matyt....dar nezinau - gydymas prasides nuo rytojaus pas mus.
Bet tikrai zinau, kas man padeda - siunciu kuo toliau nuo saves ir vyro visus, kurie asaroja ir uzjaucia. Papildomu asaru man tikrai nereikia. Dziaugiames smulkmenom, bendravimu, o ne laukimu blogiausio.
Vidumi jauciu, kad emociskai stipriai buti labai sunku, bet reikia, nes reikia ikvepti noro kovoti ir ligoniui, ir tikejimo sau kad nenudurnet nuo kasdienio verkimo, ir dar reikia buti sfipriai pries vaikus...Taip kad geriausia gyventi sia diena ir sios dienos pasiekimais...matyt....dar nezinau - gydymas prasides nuo rytojaus pas mus.
Bet tikrai zinau, kas man padeda - siunciu kuo toliau nuo saves ir vyro visus, kurie asaroja ir uzjaucia. Papildomu asaru man tikrai nereikia. Dziaugiames smulkmenom, bendravimu, o ne laukimu blogiausio.
Mazule, sėkmės Jums, sveikatos ir optimizmo.
Man viena moteris parašė, kad susidūrus su jos mylimo vyro liga, jie kiek įmanoma stengėsi pasiimti viską kas geriausia iš gyvenimo, žinoma jie norėjo ir galėjo keliauti.
Monteverte, tai aš, kai sesė jam regis silpniausia grandis, kuriai galima jis norėtų parodyti savo silpnumą. Kaip bebūtų, jis yra už mane vyresnis ir jam pvz mama yra kur kas stipresnė pašnekovė negu aš. Ir tai mamai jis paskambina, kada pats nori ir būna nusiteikęs. O namie juk yra ir brolienė. Kaip sakoma - pirmoje eilėje vyrui jo gyvenimo moteris, toliau mama ir visa kita.... Aš esu tas visa kita.
Be abejo, jam yra šokas, kad taip staiga, nuo pasikartojančių pilvo skausmų kelias nuvedė būtent iki šios ligos. Geria jis vaistus ir yra įsitikinęs, kad tie vaistai pagydys, džiaugiasi, kad jam nėra chemijos. realiai tie vaistai tik užkonservuoja vėžines ląsteles - neleidžia jom agti, plisti ir daugintis (aišku gali būt visokių situacijų, kaip gyeydoja sakė, kad gali ir apgydyti ir išgydyti - jeigu nemelavo norėdama paguosti...), tai va, jei vėžys perpranta ir įveikia ligą, tada jau nieko gero...
Stengiuosi būt stipri, išsiverkti, kai niekas nemato, nes artimųjų rate ašaros jungia ašaras, o prie brolio mes šiukštu neverkiam, kad jo nenugasdinti. Nuo vaistų jam būna silpna, todėl kur nors keliauti jis nėra nusiteikęs. Viska ką siūlai jam nereikia. Jam patinka skaityti knygas, žiūrėti mėgstamus serialus.
Mums, kai artimiesiems yra be galo sunku, bet mums sunku, nes esame prisirišę, kad tai mūsų brangus šeimos narys, bet kai pagalvoji, kaip jaustis jam pačiam. Kada tu žmogus gyveni ir pagal bendrą suvokimą galvoji, jog esi vidutino amžiaus, o tai reiškia tu dar sulauksi ir senatvės, kuri kažkur toli. mes nesusimąstom, kad kiekviena diena yra tarsi Dievo dovana, gyvenam ateitim ir į priekį, planuojam, perkam daiktus dėliojam, o paskui vieną dieną pyst ir nebežinai žmogus kaip...
Viliuosi, kad atsiras jėgų įveikti ligą visų pirma mano broliui ir mums visiems.
Vyrai iš vis jie baikštūs ir pažeidžiami, jiems sunku pripažinti, kad blogai jaučiasi, jie kenčia iš paskutiniųjų kiek gali kentėti ir jokiais būdais prieš moterį nepasirodys esantys silpni.
Man viena moteris parašė, kad susidūrus su jos mylimo vyro liga, jie kiek įmanoma stengėsi pasiimti viską kas geriausia iš gyvenimo, žinoma jie norėjo ir galėjo keliauti.
Monteverte, tai aš, kai sesė jam regis silpniausia grandis, kuriai galima jis norėtų parodyti savo silpnumą. Kaip bebūtų, jis yra už mane vyresnis ir jam pvz mama yra kur kas stipresnė pašnekovė negu aš. Ir tai mamai jis paskambina, kada pats nori ir būna nusiteikęs. O namie juk yra ir brolienė. Kaip sakoma - pirmoje eilėje vyrui jo gyvenimo moteris, toliau mama ir visa kita.... Aš esu tas visa kita.
Be abejo, jam yra šokas, kad taip staiga, nuo pasikartojančių pilvo skausmų kelias nuvedė būtent iki šios ligos. Geria jis vaistus ir yra įsitikinęs, kad tie vaistai pagydys, džiaugiasi, kad jam nėra chemijos. realiai tie vaistai tik užkonservuoja vėžines ląsteles - neleidžia jom agti, plisti ir daugintis (aišku gali būt visokių situacijų, kaip gyeydoja sakė, kad gali ir apgydyti ir išgydyti - jeigu nemelavo norėdama paguosti...), tai va, jei vėžys perpranta ir įveikia ligą, tada jau nieko gero...
Stengiuosi būt stipri, išsiverkti, kai niekas nemato, nes artimųjų rate ašaros jungia ašaras, o prie brolio mes šiukštu neverkiam, kad jo nenugasdinti. Nuo vaistų jam būna silpna, todėl kur nors keliauti jis nėra nusiteikęs. Viska ką siūlai jam nereikia. Jam patinka skaityti knygas, žiūrėti mėgstamus serialus.
Mums, kai artimiesiems yra be galo sunku, bet mums sunku, nes esame prisirišę, kad tai mūsų brangus šeimos narys, bet kai pagalvoji, kaip jaustis jam pačiam. Kada tu žmogus gyveni ir pagal bendrą suvokimą galvoji, jog esi vidutino amžiaus, o tai reiškia tu dar sulauksi ir senatvės, kuri kažkur toli. mes nesusimąstom, kad kiekviena diena yra tarsi Dievo dovana, gyvenam ateitim ir į priekį, planuojam, perkam daiktus dėliojam, o paskui vieną dieną pyst ir nebežinai žmogus kaip...
Viliuosi, kad atsiras jėgų įveikti ligą visų pirma mano broliui ir mums visiems.
Vyrai iš vis jie baikštūs ir pažeidžiami, jiems sunku pripažinti, kad blogai jaučiasi, jie kenčia iš paskutiniųjų kiek gali kentėti ir jokiais būdais prieš moterį nepasirodys esantys silpni.
