Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai

Labai gaila, tu cia gimei, vargsas zemes lopinelis ir kuo anas nusipelne tokio "turtelio"...

nu vadinkit kaip norit, skonio reikalas. Čia ne tik jums, čia visiems taikos metu valstybė, tėvynė asocijuojasi labiau su duomenų tvarkymu ir valdžia, kuriai paprastai visi jaučia priešpriešą. Ir tik karo padėty tai įgauna tėvynės prasmę.

O jeei buciau gimes traukinyje (pasitaiko), tai ka tevyne butu traukiniai ar kaip cia? Gal nesureiksminkit neesminiuu dalyku.
Tos salies kur gimiau (SSSR) nebera ir del to visai nesigailiu. O kas gime Lietuvoje, tai jau dauguma isbegiojo po svecias salis. Matyt ta gimimo vieta dar ne viskas

laaabai perdėtai ir toli gražu, ne dauguma. Bet iš pabėgusių dauguma kažkodėl nepamiršta tos vietos, iš kur pabėgo. Ir aišku, ne dėl gerbūvio, kurį jūs kasdien apverkiat. Ne socialiniame/ekonominiame lygyje turbūt irgi esmė.

Dar nesenai, daugelyje saliu zmones buvo patenkinti savo valstybe. Vokietija, UK. Dabar kazkas atsitiko. Yra puikiu istoriku straipsniu.
Sakysim buvo ideja, kad zmones moka mokescius, kad sukurti geresne aplinka. Tai jau neveikia. kazkokios jegos isikiso ir prasidejo socialine inzinerija.
Mokesciu pinigai keliauja ne mokesciu moketojams, o pabegeliams, nusikalteliu teisiu uztikrinimui, parazitiniu visuomenes nariu remimui ir juos aptarnaujanciu atitinkamu tarnybu islaikymui.

Nera jau skirtumo arr gyveni taip vadinamoje savo salyje ar visai svetimoje. Visur esi svetimas.
Tai nera kazkokss priesiskumas, jau nelabai kas supranta, kur gyvena ir kokioje sistemoje.
Lietuvoje tai buvo iprasta reiksti nepasitenkinima, bet tai jau pasidare visur gero tono zenklas netiketi vietines valstybes ateitimi.

Tai vyriausybė, kuri yra laikina, kuri ateina ir išeina, įkvepia tas patriotines ar priešiškas emocijas. Ji priima tokius vidinius sprendimus, išvaranti arba sukviečianti tautą.
Bet kalbant apie valstybę, kaip apie tėvynę, tai šiais laikais ( laisvo judėjimo) ji taip, yra tik koncepcija, politinė struktūra, o ne fizinė realija. Tačiau ji yra istorinė, ilgą laikmetį žmonių išlaikyta, tai yra tai, kam prisiekiama, kam dainuojamas himnas, dėl ko keliama vėliava. Galų gale yra tai, kas suteikia tau formalųjį teisinį statusą, reikalingą užimti vietą, kurią pasirinkai, ir ne kaip svetimas, o kaip savas tuo statusu visur mojuoji.

Kaip minejau, okupacija idiege supratima, kad valdzia yra priesas. Tai pora kartu patyre.
Po to labai lengvai tai buvo pakeista i "valdzioje tik vagys", vis tiek priesai. Vel ramu iprasta. Taip bus sunku ka suprasti.

Geriau ziurekit, kas nutiko valstybems kur valdzia buvo ne priesas, kur mokescius moket buvo garbe ir pareiga. Ogi supuvo viskas. Daugiau zinau apie vokietija, kur seni zmones jau pergyvena, kokiame mesle teks gyventi ju vaikams.
Ten juk nera to okupacijos elemento(vakaru dalyje). Viskas sugriuvo per paskutinius 20-25 metus.

Todel ir stebiuosi, kad jus tikites, kad Lietuvoje tai pageres. Matot, kad niekas negereja ir tai visai ne kazkokia ypatinga LT problema. Tiesiog LT neturejo savo valstybes, kai tos vertybes turejoo prasme, o atgavo nepriklausomybe, kai jau viskas ... sakysim keiciasi ir neaisku kur.

Dabartiniai kandidatai tai labai simboliskai parodo, kur atejo valstybe.

Kaip džiaugiuosi kad man duota turėti, mylėti, saugoti ir svarbiausia suvokti, jog turiu šaknis, turiu sparnus, turiu tautiečius, turiu bendraminčius. Kaip gera, kad galiu ir svarbiausia noriu turėti ir branginti savą gimtinę. Kaip gera, kad galiu ir noriu didžiuotis Lietuvos herojais, kad galiu ir noriu garsinti ne kažko, o Lietuvos vardą. Tas identiteto turėjimas yra kaip atrama. Ir kartais kai išgirsti, jog žmonės patenkinti tuom, kad keliauja kaip vėjo pučiamas dyglių krūmas po dykumą, protarpiais oazėze atželiantis, bet vėliau vėjui papūtus vėl nupučiamas ridentis, taip smagu, kad turi šaknis. Kita vertus, kiekvienam savas džiaugsmas.

na, kad valdžia yra priešas, tai yra bendra visoms bendruomenėms, ne tik prookupacinėms. Nes vadžia ir visuomenė yra dvi skirtingos ir prieštaraujančioms viena kitai koncepcijos. Bet tiesa, LT gal ji ( priešprieša) didesnė, polinkis nepasitikėt yra.

Kad niekas negerėja tai čia būti jau pamišusiam skeptikui ar troliui, kurio esmė yra neva gebėjimas įrodinėti viską priešingai. Ir beje daug kartų kalbėta. Alcheimeriu nesergu. Dabar yra laikas, kai kiekvienas elgiasi pagal savo sąžinę ir savo asmeninius interesus, kas šviečiasi, kas šeimai saugumą suteikia, kas keliauja ir dirba. Ko Tu iš tos nepriklausomybės daugiau tikėjaisi?

Chamas, be krislelio diplomatijos, be gebėjimo analizuoti, nemokantis užsienio kalbų, neturintis akiračio, leidžiantis savo ūmai užplūdusioms emocijoms perrėkti ir taip pernelyg tyliai kalbantį proto balsą, nemokantis elgtis aukštuomenėje, silpnai besigraibantis Lietuvos o ir pasaulio istorijoje, trokštantis garbės, posto ir pinigų. Toks tiesiai taikantis į pačių apačių standartą. Įsileisk tokį į elitinį diskusijų klubą, tai su kerzu per stalą užtvos.

G. Nausėdos atsiliepimas :


Kas neturėjo įdomesnio užsiėmimo, galėjo šeštadienį nemokamai stebėti vienos partijos suvažiavimo spektaklį, kuriame buvo šiek tiek improvizacijos ar net dramos, tačiau ne daugiau nei pagrindinis režisierius leido. O šiaip - kirviu sukalta autoritarinė valdžios vertikalės kūrimo siužetinė linija su inkrustuotu demokratijos “trupiniu”, išnirus dar vienam pretendentui į kandidatus LR Prezidento rinkimuose, ketinusiam pasivaržyti su tuo pagrindiniu.

Aplanko svetimos gėdos jausmas, kai vardan politinių tikslų imituojama demokratija, kai familiariai žeminamas žmogus, bendrapartietis, sumenkinamas antrasis pagal svarbą valstybėje atstovaujamosios valdžios pareigūnas, pažeminant jį iki butaforinio konkurento, kuris apipilamas atlaidžia juoko krizena. O juk tai požiūris į vyresnio amžiaus žmogų, savos partijos narį ir į visą valstybės valdymą. Vienus iš aukščiausių įgaliojimų valsybėje turintis politikas paplekšnojamas per petį ir kaip jaunuolis šposaujant palydimas ant atsarginių suolelio. Esą, mielas Viktorai Pranckieti, pasitarnavai partijos elitui, turinčiam daug valdžios ir norinčiam jos dar daugiau vienose rankose, o dabar pasitrauk, nors kaip politikas ir padarei didelę pažangą, ...atidirbai. Garbusis, sėskis, gal iškviesime į tribūną kitą kartą, jei tinkamai elgsies.

O kas atsitiks tau, rinkėjau, kai valdžios vertikalė užsidarys?

Antrajame Prezidento rinkimų ture gali tekti kautis ne su partijomis ar ideologijomis, o su būdo savybėmis. Taip taip, su būdo savybėmis ir plėšriomis “vertybėmis” iš praėjusio šimtmečio, nuo kurių normalų žmogų turėtų tiesiog pykinti. Požiūrį, kad moteris mes mylime, bet jos geriau tegul nesipainioja po kojomis. ”Progresyvią” mintį, kad šeimos nesukūrusieji ir vaikų nesusilaukusieji negali valdyti valstybės. Įsitikinimą, jog niekas negali geriau atstovauti vargšų ir nuskriaustųjų nei tie, kurie jau trečius metus turi svarbiausius valdžios svertus savo rankose, bet nieko nepadarė, kad jų būtų mažiau. O gal ir nenorėjo? Požiūrį, kad “apačias” geriausiai patenkins tas, kuris jau ilgokai įsitaisęs patogioje pozoje viršuje. Taip, taip, apačioms geriausiai atstovaus būtent tas atseit ne elitas, kuris jau supirko ne mažesnį Lietuvos žemelės plotą kaip Naujoji Akmenė. Ir nenustebsiu, jeigu artimiausiu metu pridės dar ir Kuršėnus...

Teks kovoti ir prieš savotišką supratimą apie visuomenės darną, kurią ketinama įdiegti guminėmis lazdomis. Požiūrį, kad galima tuo pačiu metu būti ir kandidatu į LR Prezidentus, ir pakaitiniu premjeru, keletą kartų per dieną transformuojantis tai į vieną, tai į kitą. Įsitikinimą, kad profsąjungos yra reikalingos tik tam, kad būtų galima pasidaryti gerą foto su jų vadovais vyriausybės vestibiulyje. Suvokimą, kad mokytojas Lietuvoje yra užsimaskavęs Krymo smogikas, darbo metu lavinantis mūsų vaikus. Pastarasis turėtų dirbti kaip kolūkyje už darbadienius ir gauti pono nustatytą įkainį. Šiukštu ne daugiau, nes Ponas jau patvirtino biudžetą.

Štai šitas “elitas” ir yra pasišovęs mus valdyti. Jam nė motais, kad valstybiniame poste reikia dirbti žmonėms. Jis išsiugdė savotišką požiūrį į pagarbą rinkėjui kaip išmaldos dalijimo ritualą. Tikroji pagarba - ne drabstyti trupinius daugumai rinkimų išvakarėse. Ne imituoti reformas, iš esmės užkonservuojant mokesčių, pensijų, viešojo valdymo, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas, kurios išsivartys kaip politikų stendai prie autostrados papūtus globalios ekonomikos skersvėjams. Ne ganėdinti PVM lengvatomis malkoms ar kainų vaučeriais, kurie kaip plastilinas prilipo ir nebenusigramdo nuo jų kūrėjų delnų. Negali nei įgyvendinti, nei pamiršti!

Jeigu norite, laikykite tai asmenine politine reklama arba rinkimų programa, tačiau iš tikrųjų tai yra mano politinis Manifestas. Matau, kad jis tampa svarbesnis nei programa. Kviečiu morališkai už jį pasirašyti socialdemokratą, konservatorių, tvarkietį, liberalą ir valstietį žaliajį. Taip taip, išgirdote gerai - ir valstietį žaliąjį! Tyliąją ir garsiąją Lietuvą. Būtų labai liūdna, jeigu kada nors tektų dalyvauti streikuose ne tik dėl mokytojų, medikų ar kultūrininkų atlyginimų, bet ir dėl demokratijos likimo mūsų mylimoje šalyje. Demokratijos, kurią uždusino savo karštame meilės glėbyje iš karto trys valdžios. Lietuvos žmonės to nenusipelnė artėjant atkurtos Nepriklausomybės trisdešimtmečiui.

Kam taip ziaauriai?

As matau kad labai tiks i pora su Belorusijos vadovu. Juk kaimynine salis ir bendra istorija