Dangus, kalnai... Gražuma.
Ir kompanija įdomi
Įveikę 268km pavakary atvykstam į Copan.
Viešbučio kiemelis:
Viešbutis kaip visada pačiam centre, šalia pagrindinės miesto aikštės, praktiškai va šitos bažnyčios kieme:
Šiek tiek pasivaikščiojam ieškodami kur pasikeisti pinigus - vakarėja, pora vietų jau užsidarę, kitur aparatas pinigų kažkodėl neišduoda... Galiausiai randam vieną veikiančią keityklą, bet jie teturi vos kelis banknotus, tai keičiam tiek, kad pakaktų vakarienei, o ryt susirasim labiau apsirūpinusią įstaigą.
Einam vakarieniauti. Renkuosi į savo privalomų paragauti sąrašą įtrauktą patiekalą Anafre. Tai trintos pupelės su sūriu, su chorizo ir jalapeno, kuriam kabinti vietoj šaukšto naudojami tortilijos čipsai. Patiekiama visa tai moliniame inde, kuris yra šildomas apačioje esančios žvakutės.
Buvom štai čia:
Po vakarienės lekiu ieškoti vaistinės - skraidantys gyviai kapoja taip, kad tuoj sveikos vietos neliks, todėl tenka teptis sluoksnį jiems neskanaus tepalo.
Tada dar užsukam pagurkšnot kokteilių į barą, o ten būnant gidas sulaukia skambučio iš kelionių agentūros, kurio mums liepiama neišeiti iš viešbučio teritorijos, o ryt iš pat ryto šokti į mūsų busiką ir kuo skubiau grįžti į Antigvą. Hondūre prasidėjo riaušės (liaudis nepatenkinta rinkimų rezultatais), todėl kaip planuota važiuoti per šalį iki pajūrio ir iš ten skristi į Roatan salą yra nesaugu. Šiuo metu yra derinamos mūsų grupės alternatyvaus skrydžio detalės. Konkretesnę informaciją gausim vėliau....
Mūsų gidas dar sugeba įtikinti savo vadovybę, kad ten, kur mes esam - visai prie pat sienos - yra ramu, todėl ryt iš pat ryto dar nulėksim į Copan griuvėsius (būtent to mes čia ir sustojom), o tada jau keliausim atgal.
Skirstomės. Ryt laukia ilga diena kely. Čia vietoj to, kad maudytumės karštosiose versmėse...
IV-oji diena. Copan - Antigua. Arba dar ilgesnė kelionė per kopas.
Rytas. 8-ą h renkamės pusryčiauti. Gidas tikina, kad veda mus į vietą, kur pusryčiai bus tiesiog karališki. Tikim ir sekam pavymui.
Oooooo taaaaaiiiiiiiiip. Orgazmas gomuriui.
Dabar, žiūrėdama atgal, galiu pasakyti, kad tai buvo geriausi net ne kelionės, o visų metų pusryčiai.