Uffff, parplaukėm.
Pavargę, kaip šunys. Persirengiam, susėdam į busiką, išsitraukiam pagraužtukus ir jų nebaigę išlūžtam miegot. Iki San Jose geros trys valandos kelio, tai spėjam neblogai numigt.
Ai, dar radau praleistų nuotraukų iš Gravity Falls.
Tai paskutinė kelionės diena su šia grupe. Poryt išskrendu į Gvatemalą, kur jungsiuosi prie kitos grupės, o ryt ir pusę poryt dienos esu paskyrusi SanJose apžiūrai. Tai išgirdęs gidas griebiasi už galvos. Nes, pasak jo, San Jose nėra ką veikti. O ypač pusantros paros. Čia, sako, vieta atskristi ir išskristi. Apart oro uosto nieko gero nėra. Ok. Tai ką man dabar dayt? Skrydžio jau nepakeisiu. Gaunu pasiūlymą ryt iš pat ryto važiuot į Karibų jūros pakrantę.
Atšaukiu airbnb užsakytą nakvynę San Jose, vietoj jos taip pat per airbnb susirandu nakvynę + jodinėjimą Cahuita. Ne visiškai pakrantė, bet pasijodinėti man įdomiau, nei gulėti paplūdimy.
Tenka paskubom susipakuoti, nes ryt 5 ryto jau važiuosiu į autobusų stotį.
Šiandien Kūčios. O paskutinį kartą kartu pavakarieniauti einam į steikhous'ą. Bet aš lieku ištikima tradicijoms ir užsisakau lašišos didkepsnį.
Po vakarienės grįžtam į viešbutį. Atsisveikinam su gidu - jis išskrenda dabar pat. Dar kiek pasėdim su kokteiliais ir aš taip pat atsisveikinu. Ryt keltis anksti.
XXI-oji diena. San Jose - Cahuita.
Atsibundu prieš žadintuvą. Po pakutinių dviejų dienų užsiėmimų skauda visus šonus ir ne tik.
5-ą ryto nusileidžiu į vestibiulį. Taksi jau laukia. Atveža mane į autobusų stotį. Susimoku. Einu prie langelio. Kasininkas man sako, kad iš šitos stoties autobusai į Cahuita nevažiuoja. Pasirodo, taksistas mane atvežė ne ten, kur reikia. Nu ir kaip nesikekit?
Šoku į kitą taksi. Gerai, kad kita stotis netoli, o ir aš buvau pasilikus laiko nenumatytoms kliūtims. Spėju.
3 valandas važiuoju vis pasnausdama. Vakar susirašiau su šiandieninių apartamentų šeimininku - atvažiavus parašysiu jam žinutę, ir jis atvažiuos į stotį manęs paimti. Aha. Kioskas, kuriame galima susimokėti už prisijungimą prie hot spot'o atsidaro 11-ą. O dabar 9-ios. Ką daryt? Einu gaudyt vietinių. Angliškai kalbantys nežino. Nežino ir ispanakalbiai. Bet sugebu išaiškint taksistui, kad man reikia prisijungti prie interneto. Gerai, sako, važiuojam. Nusiveža mane pas save į namus. Iškviečia sūnų. Su jo pagalba prisijungiu, parašau žinutę ir čia internetas dingsta visai. Tai ar mano žinutė nuėjo nežinau. Taksistas pasitaria su sūnum ir sako važiuojam, maždaug įsivaizduoju kur tai yra. (Namukas tai džiunglėse, kažkokio tikslaus adreso nėra).
Važiupojam. Privažiuojam sodybą. Einam klaust, ar tai čia. Vos įžengiam pro vartus, vyriškas balsas sako "Na tai laba diena. Kokiais vėjais lietuvaitė čia?". (Ant mano kuprinės prisiūtas Vytis. Tai tautiečiai atpažįsta iš tolo.). Net pritupiu iš netikėtumo. Pasirodo, kad užklydau į kadaise buvusio marijampoliečio namus. Paaiškinu, ko ieškau. Jis pažįsta mano sodybos šeimininką. Paleidžiam taksistą. Skambina mano šeimininkui. Tas sako taip, žinau, važiuoju kaip tik į stotį pasiimt. Bet važiuoja jis, pasirodo, motociklu. Tai tenka jam grįžti, persėsti į mašiną ir tik tada atvažiuoti manęs paimt. Nes su savo lagaminu ant motociklo niekaip netilpsiu.
Kol laukiam, tautietis mane vaišina laukinių bananų kokteiliu.
Ryžas ryžą supranta, todėl katukas tut kak tut.
Va ir mano dėdė Tomas (čia supras tie, kas skaitė "Dėdės Tomo trobelė") atvažiavo. Ir jam bananų kokteilio užtenka.
Lagaminui vietos pakanka.
Atvažiavom:
Palociai atrodo taip:
Pirmiausia jodinėti.
Pirmiausia arkliukus išglostom, iššukuojam.
Namas be stiklų. Jų čia nereikia.
Dar ir pora šunų aplinkui zuja.
Ech, narčią kumelę gavau. Niekam savęs aplenkti neleido. Prisiklausiau komplimentų už puikų jojimą ir taisyklingą sėdėseną. Visai smagu.
Jodinėjom ilgai. Ir į kalną, ir į pakalnę, ir per upę. Likau šlapia ir murzina nuo galvos iki kojų. Bet kam tai rūpi...
Grįžtam. Kaip ir parrlkus jaučiuosi. Kol šeimininkas gamina, užkandžiauju bananų duona.
Ir gurkšnoju vyną:
