Ometepe sala - didžiausia iš Nicaragua ežero (dėl savo dydžio dar vadinamo "gėlavandene jūra") salų. 276km2, apie 30,000 gyventojų. Sala vulkaninės kilmės, su dviem ugnikalniais. Jau anksčiau minėtas aktyvus Concepcion (1,610m) ir užgesęs Maderas (1,394m).
Tik grįžę šokam ant arklių ir vietinio gido vedami šuoliuojam į gamtos rezervate esanti Punta Jesus Maria - tai juodo smėlio kyšulys, nuo kurio atsiveria puiki salos panorama.
O štai ir Maderas ugnikalnis:
Atgal nebešuoliuojam. Žingine. Nes jodinėjimo batų tai niekas nedavė. Pritryniau blauzdas taip, kad net prisiminti skauda.
Vakarieniaujam šiandien bendrai. Planeterra projekte dalyvaujantys vietiniai gamino maistą iš karto dviems grupėms - šiandien ryte atvyko kita gadvenures grupė - 18 narių + gidas. Jie keliauja priešingu maršrutu, nei mes, tai turėjom daug apie ką pasikalbėt, pasidalint įspūdžiais ir patarimais.
Maisto buvo daug. Vyno dar daugiau. Ir dar mūsų namely dingo vanduo. Nusipirkau butelį vandens apsiprausimui ir dantis išsivalyt. O va pora iš gretimo kambario keliavo į kitą kaimo galą maudytis - visą dieną davėsi ant motociklų dulkėse ir smėlyje, sugebėjo nukrist ir nemažas žaizdas pasidaryt bernelis.
Mūsų namas visai kaimo pakrašty. Pareit nuo pavėsinės apie 10 minučių. Netoli. Takas eina palei vandenį, viskas apaugę krūmais, apšvietimo jokio. Galvojau, nebus jauku pareiti vienai, tik prožektorium pasišviečiant. Bet iš tikro koks grožis ten buvo.... Visa pakrantė jonvabaliais žiba... Tai vietoj 10-ies minučių užtrukau 30. Grožėjausi.
XIV-oji diena. Ometepe - San Juan del Sur (Nikaragva).
Čia namas, kuriame gyvenom:
Visai prie pat vandens:
Šitu taku man reikėjo vaikščiot patamsiuose:
Vietinė flora:
Pusryčiaujam savo casos'e. Po jų renkamės pavėsinėj. Iš ten mus paima busikas ir veža į prieplauką Los Angeles. Plaukiam atgal į Mayogalpa. Sušokam į keltą ir plaukiam atgal į San Jorge. Šį kartą nelyja, ir atsisėst gaunam.
Paskutiniai žvilgsniai į salą:
San Jorge irgi pasitinka mus geru oru.
Čia šokam į vietinį tarpmiestinį autobusą ir kratomės 30km iki Rivas.
Rivas sėdam į kitą autobusą ir važiuojam iki San Juan del Sur, dar 30km.
Lagaminai kraunami ant autobuso stogo:
Tuos, ką prispaudė reikalas, autobuso vairuotojas veda į turguje esantį wc. Kaip žąsiukai sekam iš paskos, nes atsilikus kyla pavojus pasiklysti ir nebesuspėti į tuoj išvažiuosiantį autobusą.
Autobusas prisigrūdęs iki lubų, bet gatvės prekeiviai vis tiek sugeba prasibrauti su savo padėklais ir šųkaudami siūlyti prekes kaišiodami padėklus kiekvienam iš eilės po nosim.
Gailiuosi, kad mano šautuvas liko lagamine ant stogo.
